1.1 Kultūrinis sąmoningumas. Skaitiniai

Strategijos, skirtos išplėsti skirtingų kultūrų pažinimą

Dėstytojo vaidmuo – sukurti palaikančią sistemą, kuri skatintų dalijimąsi, kartu gerbiant individualius pasirinkimus.

Viena iš svarbiausių strategijų yra nuolatinis mokymasis ir savirefleksija. Tai apima įsipareigojimą plėsti savo žinias apie skirtingas kultūras skaitant knygas, straipsnius ir atliekant tyrimus; dalyvaujant seminaruose ir konferencijose apie kultūrinę įvairovę ir įtrauktį; tyrinėjant kultūrinius renginius bei išteklius bendruomenėje. Savirefleksija yra taip pat svarbi ir dėstytojams, kai turi kritiškai išnagrinėti savo įsitikinimus, šališkumą ir prielaidas apie skirtingas kultūrines grupes. Savo kultūrinio požiūrio ir jo galimos įtakos bendravimui ir suvokimui atpažinimas yra pirmas žingsnis ugdant kultūriškai sąmoningesnę perspektyvą. Šis nuolatinis mokymosi ir refleksijos procesas leidžia dėstytojams nustatyti sritis, kuriose jų supratimas gali būti ribotas arba kur gali egzistuoti nesąmoningas šališkumas, užveriant kelią įtraukesnei ir teisingesnei praktikai.

Kita veiksminga strategija – aktyviai siekti suprasti studentų kilmę ir patirtį. Tai apima daugiau nei vien tik studento etninės kilmės ar pilietybės žinojimą. Tai apima tikrų santykių su studentais ir jų šeimomis kūrimą, galimybėmis atviram bendravimui ir aktyvų jų istorijų bei požiūrių klausymąsi. Dėstytojai gali naudoti apklausas, interviu ar neformalius pokalbius, kad sužinotų apie studentų kultūrines vertybes, tradicijas, bendravimo stilius ir patirtį auditorijoje ir už jos ribų. Lankymasis studentų bendruomenėse ar kultūriniuose renginiuose, kuriuose jie dalyvauja, taip pat gali suteikti vertingų įžvalgų. Svarbu į šią sąveiką žiūrėti nuolankiai ir pagarbiai, pripažįstant, kad studentai ir šeimos yra savo kultūrinės patirties ekspertai. Pasitikėjimo ir santykių kūrimas yra būtinas siekiant skatinti atvirą bendravimą ir gilesnį įvairių praktikų supratimą auditorijoje.

Šis supratimas gali keisti mokymo praktiką, užtikrinant, kad ji būtų kultūriškai aktuali ir atitiktų visų besimokančiųjų poreikius.

Be to, dėstytojai gali kritiškai vertinti ir pritaikyti savo mokymo programą ir medžiagą. Tai reiškia, kad reikia išnagrinėti, kiek skirtingos kultūros yra atstovaujamos, ir užtikrinti, kad mokymo programa nesustiprintų stereotipų ar dominuojančių kultūrų. Dėstytojai turėtų aktyviai ieškoti išteklių, kurie subalansuotai reprezentuotų skirtingas kultūras, įskaitant literatūrą, gerąją praktiką ir pavyzdžius. Jie taip pat turėtų atkreipti dėmesį į paskaitose ir mokymo medžiagoje vartojamą kalbą ir simbolius. Tai turėtų būti įtrauku ir pagarbu visoms kultūroms. Taip pat svarbu pritaikyti mokymo metodus prie skirtingų mokymosi stilių ir bendravimo galimybių, kuriems gali turėti įtakos kultūrinė aplinka. Tai gali apimti daugiau bendradarbiavimo veiklų, vaizdinių priemonių ar praktinės mokymosi patirties, siekiant patenkinti įvairius studentų poreikius.

Kitas svarbus žingsnis dėstytojams – sukurti grupėse aplinką, kurioje studentai jaustųsi saugūs ir galėtų dalytis savo kultūrine kilme ir patirtimi, nebijodami baudžiamojo persekiojimo ar diskriminacijos. Dėstytojai gali tai pasiekti nustatydami aiškias pagarbaus bendravimo taisykles, aiškiai spręsdami šališkumo ir išankstinio nusistatymo problemas ir aktyviai skatindami tarpkultūrinį supratimą per veiklas ir diskusijas. Prasmingi ir įtraukūs kultūrinių įvykių ir tradicijų paminėjimai, studentų skatinimas dalytis kultūrinėmis žiniomis ir bendruomeniškumo jausmo puoselėjimas, kai skirtumai vertinami kaip stiprybės, yra svarbūs kultūriškai jautrios bendruomenės kūrimo studijų metu aspektai. Aktyviai puoselėdami įvairiapusę aplinką, dėstytojai gali sukurti erdvę, kurioje visi studentai jaustųsi savi ir turėtų galimybių mokytis bei tobulėti.