Edwardo Hallo (1976) aukšto ir žemo konteksto komunikacijos teorija

Greta Hofstede'o modelio, Edwardo Hallo (1976 m.) aukšto ir žemo konteksto komunikacijos teorija padeda paaiškinti, kaip skirtingų kultūrų žmonės dalijasi prasme. Aukšto konteksto kultūrose daug kas perteikiama kūno kalba, tonu ir bendru supratimu, o žemo konteksto kultūrose žmonės renkasi aiškų, tiesioginį ir išsamų bendravimą. Aukšto konteksto kultūrose bendravimas labai priklauso nuo neverbalinių ženklų, bendros patirties ir socialinio konteksto, kuriame perduodama žinutė. Šių kultūrų žmonės dažnai tikisi, kad klausytojas „skaitys tarp eilučių“ ir supras reikšmę per neverbalinius ženklus, tokius kaip gestai, balso tonas ar tyla, o ne per tiesioginius žodžius. Šis bendravimo stilius būdingas daugeliui Azijos šalių (pvz., Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje), kur labai vertinama harmonija ir pagarbos rodymas, ir keliose Afrikos šalyse, kur pabrėžiamos bendruomeninės vertybės ir tarpasmeniniai santykiai. 

Priešingai, žemo konteksto kultūros teikia pirmenybę tiesioginiam ir aiškiam bendravimui. Tikimasi, kad asmenys tiesiogiai perteiks savo mintį, o žinutės pirmiausia perduodamos žodžiais, o ne kūno kalba ar socialiniu kontekstu. Toks požiūris būdingas tokioms šalims kaip Jungtinės Valstijos, Vokietija ir Nyderlandai, kur asmeninė autonomija ir aiškumas yra kultūriniai prioritetai. 

Tačiau svarbu pripažinti, kad nėra visiškai aukšto ar žemo konteksto kultūros; visos visuomenės apima abiejų elementus, priklausomai nuo situacijos. Net ir tokioje žemo konteksto kultūroje kaip Nyderlandai, bendravimas tarp ilgamečių draugų gali tapti labiau aukšto konteksto. Tokiose aplinkose bendra istorija ir emociniai ryšiai sumažina aiškios kalbos poreikį, ir daug kas suprantama netiesiogiai.