Kultūrinis identitetas ir pasaulėžiūra

Kultūrinis tapatumas vystosi per kasdienį bendravimą, sąveiką ir socialinių vaidmenų atlikimą. Pasak Chen ir Lin (2016) bei Altugan (2015), kultūrinis tapatumas yra daugialypis ir dinamiškas konstruktas, apimantis grupės bendrus įsitikinimus, vertybes, tradicijas ir praktikas. Jis sudaro pagrindinį asmeninės tapatybės ir socialinės priklausomybės elementą. Darant įtaką tokių veiksnių kaip etninė priklausomybė, tautybė, kalba, religija ir socialinė bei ekonominė padėtis, kultūrinis tapatumas reikšmingai formuoja tai, kaip individai vertina save ir savo vaidmenį visuomenėje. Studentų požiūrį į akademinę sėkmę, grįžtamąjį ryšį ir žinių bei įgūdžių įgijimą formuoja kultūriniai mokymosi ir autoriteto modeliai. 

Kai kuriose kultūrose tikimasi, kad grįžtamasis ryšys bus netiesioginis, siekiant išlaikyti harmoniją; kitose tiesioginis ir kritinis grįžtamasis ryšys laikomas būtinu augimui (Gálvez-López, 2023). Socialinio identiteto teorija ir kultūrinio kapitalo teorija suteikia vertingų įžvalgų apie tai, kaip kultūrinis identitetas veikia studentų studijavimo patirtį. 

Socialinio identiteto teorija aiškina, kad studentų priklausymas savo kultūrinėms grupėms veikia jų priklausymo jausmą ir motyvaciją mokykloje – pagrindinius akademinės sėkmės veiksnius (Tajfel ir Turner, 1986). Tai pabrėžia įtraukių klasių, kurios patvirtintų įvairiapusį identitetą, poreikį. Bourdieu (1986) pristatyta kultūrinio kapitalo teorija atskleidžia, kaip studentų kultūrinių išteklių, tokių kaip kalba, normos ar socialiniai ryšiai, skirtumai gali sukurti sisteminę nelygybę. Šių įvairių kapitalo formų pripažinimas ir vertinimas leidžia dėstytojams kurti teisingesnę studijavimo aplinką. Šios teorijos pabrėžia kultūriškai jautraus mokymo ir institucinės refleksijos svarbą užtikrinant, kad visi studentai būtų remiami ir įgalinami.