2.3. Atpažinimas asmeninių ir visuomenės išankstinių nuostatų, stereotipų, prietarų ir kultūrinių prielaidų, kad būtų skatinama įtrauktis. Skaitiniai

Įtraukios studijų aplinkos kūrimas

Kultūriškai įtrauki mokymosi aplinka ne tik skatina studentų įsitraukimą ir kritinį mąstymą, bet ir skatina empatiją, abipusę pagarbą ir socialinę sanglaudą. Tokia aplinka leidžia studentams iš įvairių sluoksnių jaustis matomiems, išgirstiems ir vertinamiems, tuo pačiu suteikiant visai klasei galimybę pasinaudoti platesniu patirčių ir pasaulėžiūrų spektru. Tyrimai rodo, kad susidūrimas su įvairiomis perspektyvomis stiprina studentų gebėjimą įsitraukti į sudėtingus samprotavimus, problemų sprendimą ir bendradarbiavimą (Gurin ir kt., 2002). Be to, erdvės studentams išreikšti savo kultūrinį tapatumą ir patirtį sukūrimas padeda griauti stereotipus, mažina kultūrinius nesusipratimus ir skatina socialinį bei emocinį vystymąsi (Deardorff, 2006).

Pagrindiniai įtraukios studijų aplinkos elementai:

• Pagarbos ir saugumo normos. Kurso pradžioje susitarkite dėl pagarbaus pokalbio taisyklių – atidžiai klausykite, kalbėkite po vieną asmenį ir nesutikite su jais neperkalbėdami. Skatinkite studentus užduoti klausimus su smalsumu, o ne vertinti kultūrinius skirtumus.

• Kultūriškai jautrus turinys. Įtraukite kursų medžiagą, atvejų analizę ir pavyzdžius iš įvairių kultūrinių požiūrių, kad patvirtintumėte skirtingas žinių sistemas ir tapatybes. Venkite sutelkti dėmesį į vieną kultūrinį naratyvą.

• Palengvintas dialogas ir refleksija. Naudokite struktūrizuotus formatus, tokius kaip mąstymas poromis, mokymosi rateliai ar dialogo užduotys, kad padėtumėte studentams ištirti savo prielaidas ir išgirsti kitų nuomonę. Skatinkite refleksyvų rašymą arba dienoraščius, kuriuose studentai galėtų privačiai aptarti kultūrines temas prieš pradėdami diskusijas grupėje. Naudokite įtraukias mokymo strategijas, kurios sprendžia susikertančias tapatybes, pavyzdžiui, siūlydami kelis dalyvavimo formatus, normalizuodami sąlygas ir skatindami saugias mokymosi erdves visiems studentams.

• Dėstytojo modeliavimas ir tarpininkavimas. Kilus kultūriniams skirtumams, dėstytojai turėtų rodyti atvirumą, nuolankumą ir aktyvų klausymąsi. Konstruktyviai spręsti konfliktus ir įsikišti, kai diskusijos kelia pavojų studentų atstūmimui ar nutildymui.

• Studentų balsas ir bendras kūrimas. Įtraukti studentus į mokymosi aplinkos formavimą, pvz., kartu kuriant diskusijų gaires arba siūlant kultūriškai aktualų turinį. Įteisinti visas dalyvavimo formas, įskaitant pasakojimą, metaforas ir asmeninį pasakojimą, ypač žodinės tradicijos studentams. Pavyzdžiui, sociologijos seminare dėstytojas kviečia studentus pasidalyti asmenine patirtimi, susijusia su kultūriniu tapatumu ir migracija, naudodamas anoniminį pasakojimą, kad apsaugotų komfortą ir kartu skatintų ryšį.