2.5. Paaiškinimas kaip istoriniai, socialiniai ir aplinkos veiksniai lemia kultūrinę elgseną ir požiūrį. Skaitiniai
Kultūrinės normos švietime: mechaniškas ir kritinis mąstymas
Mechaniškas mokymasis, informacijos įsiminimas kartojant, yra giliai įsišaknijęs daugelyje švietimo tradicijų, ypač kai kuriose Azijos ir Artimųjų Rytų šalyse. (Dreher ir kt., 2021). Tyrimai rodo, kad nors mechaniško mokymosi metodai gali padėti prisiminti faktus, aukštojo mokslo kontekste jie dažnai lemia paviršutinišką supratimą ir mažiau savarankišką problemų sprendimą. Pavyzdžiui, Pakistano bakalauro studijų studentų apklausoje mechaniškas mokymasis koreliavo su žemesniais analitinių užduočių rezultatais nei bendraamžiai, naudojantys gilaus mokymosi strategijas. (Ahmed ir Ahmad, 2017). Studentai, besimokantys mechaniškai, dažnai atsargiai dalyvauja seminaruose, užduoda mažiau klausimų ir laukia patvirtinimo, prieš išreikšdami idėjas. Vakarų dėstytojai gali suvokti šiuos studentus kaip atsiskyrusius, nepripažįstančius jų kultūrinių mokymosi pageidavimų. Ir atvirkščiai, tie, kurie kilę iš kritinio mąstymo aplinkos, gali dominuoti diskusijose, netyčia užgoždami bendraamžius, apmokytus kolektyvinio ar struktūrizuoto mokymosi režimu. (Dreher ir kt., 2021)
pAVYZDYS
Inžinerijos klasėje studentams, kurie buvo įpratę įsiminti informaciją, buvo sunku prisitaikyti prie problemų sprendimo mokymosi. Kad jiems padėtų, dėstytojas sukūrė „kritinio mąstymo modulius“, kurie žingsnis po žingsnio vedė studentus per realius mechaninių problemų atvejus. Studentai turėjo rasti priežastį, sugalvoti galimus sprendimus ir raštu paaiškinti savo samprotavimus. Laikui bėgant, net ir tie, kurie labiau mėgo įsiminti, pradėjo giliau mąstyti ir tapo labiau pasitikintys savimi atlikdami atviras užduotis.