3.1. Tarpkultūrinis įsitraukimas. Skaitiniai

Ko tikimasi iš dėstytojų tarpkultūrinio bendravimo srityje?

Akademinėje aplinkoje dėstytojai, siekdami sukurti įtraukią švietimo aplinką, privalo pasinaudoti įvairove kaip ištekliumi. Pavyzdžiui, jie turėtų įtraukti į pamokas įvairias perspektyvas, autorius ir istorinius įvykius, užtikrindami, kad studentai atpažintų save medžiagoje, naudojamoje klasėje. Dėstytojai turėtų būti rengiami tarpkultūrinei sąveikai ir gebėti įtraukti studentų patirtis į savo profesinį tobulėjimą. Būsimų dėstytojų tarpkultūrinės kompetencijos ugdymas pedagoginės sąveikos kontekste yra novatoriškas požiūris, kuriuo siekiama stiprinti universitetų absolventų profesinę kompetenciją.

Šis požiūris akcentuoja bendras vertybes tarpkultūriniuose dialoguose ir pabrėžia, kad tolerancija yra esminis žmogiškųjų socialinių santykių pagrindas. Tai suteikia dėstytojams gebėjimų veiksmingai orientuotis įvairiuose kultūriniuose kontekstuose, peržengiant savo pačių kultūrines ribas, kad jie galėtų konstruktyviai bendrauti ten, kur skiriasi vertybės, požiūriai ir normos. Svarbiausias šios kompetencijos aspektas yra dėstytojo gebėjimas suprasti ir gerbti kultūrinę įvairovę, interpretuoti informaciją atsižvelgiant į kontekstą ir skatinti dialogą, grindžiamą asmeninėmis prasmėmis. Tarpkultūrinė kompetencija apima gebėjimą suvokti, suprasti, priimti ir analizuoti įvykius per kultūrinę prizmę. Ji apima motyvacinius aspektus, padedančius išlaikyti susidomėjimą užsienio kalbų ir kultūrų mokymusi, kognityvinius aspektus, susijusius su profesinių žinių, reikalingų tarpkultūrinei sąveikai, įgijimu, praktinius įgūdžius, reikalingus veikti tarpkultūriniuose kontekstuose, refleksinius gebėjimus savianalizei ir asmeniniam augimui bei integruojančias asmenines savybes, padedančias ugdyti antrinę lingvistinę asmenybę. Ši kompetencija taip pat prisideda prie studentų pasirengimo bendruomeniniam gyvenimui, jų kaip demokratinių piliečių ugdymo ir gebėjimo aktyviai įsitraukti.