Kultūrinis identitetas ir pasaulėžiūra

Kultūrinis tapatumas vystosi per kasdienį bendravimą, sąveiką ir socialinių vaidmenų atlikimą. Pasak Chen ir Lin (2016) bei Altugan (2015), kultūrinis tapatumas yra daugialypis ir dinamiškas konstruktas, apimantis grupės bendrus įsitikinimus, vertybes, tradicijas ir praktikas. Jis sudaro pagrindinį asmeninės tapatybės ir socialinės priklausomybės elementą. Darant įtaką tokių veiksnių kaip etninė priklausomybė, tautybė, kalba, religija ir socialinė bei ekonominė padėtis, kultūrinis tapatumas reikšmingai formuoja tai, kaip individai vertina save ir savo vaidmenį visuomenėje. Studentų požiūrį į akademinę sėkmę, grįžtamąjį ryšį ir žinių bei įgūdžių įgijimą formuoja kultūriniai mokymosi ir autoriteto modeliai. 

Kai kuriose kultūrose tikimasi, kad grįžtamasis ryšys bus netiesioginis, siekiant išlaikyti harmoniją; kitose tiesioginis ir kritinis grįžtamasis ryšys laikomas būtinu augimui (Gálvez-López, 2023). Socialinio identiteto teorija ir kultūrinio kapitalo teorija suteikia vertingų įžvalgų apie tai, kaip kultūrinis identitetas veikia studentų studijavimo patirtį. 

Socialinio identiteto teorija aiškina, kad studentų priklausymas savo kultūrinėms grupėms veikia jų priklausymo jausmą ir motyvaciją mokykloje – pagrindinius akademinės sėkmės veiksnius (Tajfel ir Turner, 1986). Tai pabrėžia įtraukių klasių, kurios patvirtintų įvairiapusį identitetą, poreikį. Bourdieu (1986) pristatyta kultūrinio kapitalo teorija atskleidžia, kaip studentų kultūrinių išteklių, tokių kaip kalba, normos ar socialiniai ryšiai, skirtumai gali sukurti sisteminę nelygybę. Šių įvairių kapitalo formų pripažinimas ir vertinimas leidžia dėstytojams kurti teisingesnę studijavimo aplinką. Šios teorijos pabrėžia kultūriškai jautraus mokymo ir institucinės refleksijos svarbą užtikrinant, kad visi studentai būtų remiami ir įgalinami.

Intersekcionalumas

Švietimo srityje ši perspektyva pabrėžia, kad besimokantieji niekada neapibrėžiami vien viena savybe. Vietoj to, jų tapatybė ir gyvenimiška patirtis formuojasi per persidengiančias galios ir nelygybės struktūras. Tai reiškia, kad studentus formuoja ne tik kultūrinė kilmė, bet ir sudėtinga lyties, klasės, kalbos gebėjimų ir kitų socialinių žymenų sąveika, turinti įtakos jų bendravimui su valdžia, bendraamžiais ir akademine praktika (Kirwa Tum Kole, 2025). Įvairiose grupėse dirbantys dėstytojai gali būti prisitaikę prie kultūrinių skirtumų, tačiau vien kultūrinė tapatybė iki galo nepaaiškina, kaip studentai mokosi, dalyvauja ar jaučiasi įtraukti. Studento lytinė tapatybė, gimtoji kalba, specialieji poreikiai ar socialinė ir ekonominė padėtis gali sustiprinti arba sumažinti kultūrinių normų įtaką (Holliday, 2018). 

Aiškiai pripažindami šiuos susikirtimus, pedagogai vengia pernelyg supaprastinti studentų priskyrimą vienai tapatybės kategorijai. Vietoj to, jie gali kurti įtraukias ir reaguojančias klases, kurios atsižvelgtų į studentų patirties įvairovę ir sumažintų stereotipų stiprinimo riziką.

Grupinis darbas, diskusijos ir savarankiškas mokymasis. Patogumas dirbant grupėje, diskusijose ir savarankiškai mokantis labai skiriasi skirtingose kultūrose. Kolektyvistinėse kultūrose bendradarbiavimas ir grupės tapatybė dažnai yra svarbesni už individualų pripažinimą, todėl grupės harmonija tampa pagrindiniu tikslu (Hofstede, 2011; Alqarni, 2022). Ir atvirkščiai, individualistinėse kultūrose studentai gali teikti pirmenybę darbui savarankiškai ir vertinti konkurencingas diskusijas. Šios nuostatos daro didelę įtaką klasės dinamikai ir dalyvavimui, ypač kursuose, kuriuose pabrėžiamas kritinis mąstymas ir bendraamžių sąveika.

Motyvacija, problemų sprendimas ir autoritetas. Studentų mokymosi motyvacijai, problemų sprendimo strategijoms ir reakcijai į autoritetus taip pat daro įtaką kultūra. Kultūros, kuriose didelis neapibrėžtumo vengimas, gali išugdyti studentus, kurie ieško aiškių nurodymų ir teikia pirmenybę struktūrizuotoms užduotims, o studentai iš kultūrų, kuriose mažai neapibrėžtumo vengimas, gali klestėti atvirose, kūrybiškose užduotyse (Hofstede, 2011). Studentai iš kultūrų, kuriose didelė pagarba autoritetui, gali nedrįsti klausinėti savo dėstytojų. Priešingai, studentai iš kultūrų, kuriose labiau lygybės principai, gali jaustis patogiau reikšdami savo nuomonę ir dalydamiesi skirtingomis nuomonėmis (Alqarni, 2022).

Refleksija ir dialogas

Siekdami skatinti gilesnį tarpkultūrinį supratimą, dėstytojai turi skatinti studentus apmąstyti, kaip jų kultūrinė aplinka formuoja jų mokymąsi. Savianalizės veikla, mokymosi dienoraščiai ir pokalbiai su kolegomis gali padėti studentams nustatyti savo kultūrines prielaidas ir pageidavimus. Tuo pačiu metu dėstytojai turėtų užmegzti dialogą su studentais iš skirtingų kultūrų, ne tik siekdami juos veiksmingiau paremti, bet ir bendrai kurti įtraukią mokymo praktiką.

Kultūriniai kontekstai taip pat formuoja požiūrį į savarankišką mokymąsi. Lyginamasis Britanijos ir Honkongo universitetų studentų tyrimas parodė reikšmingus skirtumus, pvz., JK studentai linkę laikyti savarankišką mokymąsi asmenine atsakomybe, o Honkongo studentai dažnai rėmėsi vadovaujamomis mokymosi struktūromis ir bendruomeninėmis mokymosi normomis (Lo, 2024).

Kultūrinių skirtumų nustatymas studentų mokymosi metoduose. Kadangi grupės tampa vis įvairesnės, dėstytojai turi būti pasirengę atpažinti ir reaguoti į kultūrinius skirtumus studentų kognityviniuose ir elgesio požiūriuose į mokymąsi. Toliau skyriuje pateikiamos praktinės strategijos, kaip dėstytojai gali nustatyti kultūrinius skirtumus, susijusius su problemų sprendimo stiliais, mokymosi motyvacija ir reakcijomis į autoritetą– aspektais, kuriems didelę įtaką daro kultūrinė aplinka.

Problemų sprendimo strategijos

Kolektyvistinių kultūrų studentai dažnai jaučiasi patogiau dirbdami grupėse ir priimdami sprendimus kartu, nei išsiskirdami savo nuomone. Priešingai, individualistinių kultūrų studentai dažnai taiko analitiškesnius ir savarankiškesnius metodus (Smith ir kt., 2022).

Dėstytojo strategijos:

• Semestro pradžioje naudokite atviro tipo užduotis ir stebėkite, ar studentai linkę pasikliauti grupiniu bendradarbiavimu, ar individualiu problemų sprendimu.

• Siūlykite įvairius formatus (pvz., individualias ir komandines užduotis) ir stebėkite studentų įsitraukimą ir rezultatus.

• Veskite refleksinius žurnalus arba trumpas apklausas, kuriose studentai klaustų, kaip jie paprastai sprendžia sudėtingas užduotis.

Mokymosi motyvacija. Studentus iš Rytų ar Pietų Azijos šalių gali motyvuoti šeimos lūkesčiai ir išorinis patvirtinimas, o Vakarų šalių studentai gali teikti pirmenybę asmeniniams interesams ir vidiniams tikslams (Wang, 2024; Alqarni, 2022; Lo, 2024).

Dėstytojo strategijos:

• Kurso pradžioje įtraukti motyvacijos diagnostiką (pvz., „Kas padeda jums sėkmingai mokytis?“).

• Stebėti dalyvavimą ir pagalbos ieškojimo elgesį. Labai išoriškai motyvuoti studentai gali dvejoti prašyti pagalbos, kad „neprarastų veido“.

• Įvesti pasirinkimo galimybę atliekant užduotis (pvz., temos pasirinkimas), tada analizuoti studentų sprendimus ir atsiliepimus, ieškant motyvacijos ženklų.

Reakcija į valdžią. Studentai iš kultūrų, kuriose dominuoja didelė distancija (pvz., Indonezija, Nigerija), gali paklusti dėstytojams ir vengti klausinėti nurodymų. Studentai iš kultūrų, kuriose dominuoja maža distancija (pvz., Vokietija, Nyderlandai), gali atvirai ginčyti ar klausinėti (Hofstede, 2011).

Dėstytojo strategijos:

• Klausimų ir atsakymų sesijų metu atkreipkite dėmesį į tai, kurie studentai užduoda klausimus arba išreiškia skirtingas nuomones. Ar pastebite kokių nors kultūrinių modelių?

• Naudokite anoniminius grįžtamojo ryšio įrankius, pvz., skaitmenines apklausas ar pasiūlymų dėžutes, kad paskatintumėte santūresnius studentus prisidėti.

• Aiškiai išdėstykite klasės lūkesčius: paaiškinkite, kad pagarbus klausinėjimas ar nesutikimas yra sveikintini.

Skatinti studentų savirefleksiją apie kultūrines įtakas. Savirefleksija yra galinga pedagoginė priemonė, padedanti studentams suvokti, kaip jų kultūrinė aplinka formuoja jų požiūrį į mokymąsi. Dalyvaudami vadovaujamoje refleksijoje, mokiniai gali kritiškai išnagrinėti savo įsitikinimus, motyvaciją ir pageidaujamus mokymosi stilius, susijusius su jų kultūriniu paveldu.

Teorinis pagrindas. Wang (2024) nustatė, kad kultūriniai veiksniai, įskaitant bendravimo modelius, šeimos lūkesčius ir mokymosi normas, daro didelę įtaką studentų įsitraukimui ir mokymosi stiliams. Be to, kultūriškai reaguojančios ir savireguliacijos mokymosi strategijos skatina studentų motyvaciją, kai jie mokymosi užduotis suvokia kaip asmeniškai ir kultūriškai aktualias.

Struktūruotos refleksijos veiklos

• Studentai gali vesti asmeninius žurnalus, kuriuose nagrinėtų tokias temas kaip „Kaip mano kultūrinės vertybės veikia mano požiūrį į grupinį darbą?“ arba „Kada jaučiuosi labiausiai motyvuotas ir kodėl?“. Šie žurnalai leidžia nustatyti kultūrinius pageidavimus, pvz., daugiau žodinės, o ne rašytinės raiškos, padėdami dėstytojams suprasti kiekvieno besimokančiojo kilmę.

• Naudoti struktūrizuotus modelius, tokius kaip Gibso refleksijos ciklas (aprašymas, jausmai, vertinimas, analizė, išvada, veiksmų planas) (Edinburgo universitetas. Refleksijos priemonių rinkinys), refleksijai valdyti, pvz., po grupinio projekto paklausti: „Kas nutiko? Kaip kultūra suformavo mūsų bendradarbiavimo būdą?“

• Skatinti nuolatinį dialogą tarp dėstytojo ir studento per žurnalus. Studentai apmąsto savo patirtį ir gauna dėstytojo palaikymą, kuris padeda jiems atpažinti kultūrinę įtaką mokymuisi (pvz., pirmenybę kolektyvinėms, o ne individualioms užduotims).

Dėstytojo vaidmuo ir refleksija. Be studentų refleksijos, dėstytojai turėtų apmąstyti savo numanomas kultūrines prielaidas, naudodami tokias priemones kaip Kultūriškai jautrių mokymo programų dėstytojo savirefleksijos priemonė arba Kritinės refleksijos modelius kultūriškai jautriame mokyme. Ši dviguba refleksija skatina įtraukesnę mokymo praktiką, nes dėstytojai gali pritaikyti metodus prie skirtingų kultūrinių mokymosi metodų.