Asmeninio šališkumo mokyme apmąstymas

Dėstytojai turėtų kritiškai išnagrinėti, kaip jų pačių šališkumas, ypač numanomas, gali paveikti vertinimą, studentų įsitraukimą ir grupės dinamiką. Numanomas šališkumas dažnai kyla iš automatinių stereotipų, kurie nesąmoningai formuoja lūkesčius ir elgesį.

Krasnoff (2016, 2) nustatė šešias esmines kultūriškai reaguojančių dėstytojų savybes. Tai apima:

1. Sociokultūrinis sąmoningumas: dėstytojai turi suprasti, kaip jų asmeninė tapatybė ir patirtis formuoja jų suvokimą, ir atpažinti struktūrinę nelygybę, darančią įtaką studentams.
2. Požiūris: įtrauki mąstysena padeda puoselėti teigiamą studento tapatybę ir akademinę sėkmę.
3. Įsipareigojimas ir įgūdžiai: kultūriškai reaguojantys dėstytojai aktyviai meta iššūkį nelygybei ir bendradarbiauja su kitais, kad sukurtų įtraukią studijavimo aplinką.
4. Konstruktyvistiniai požiūriai: dėstytojai turėtų susieti naujas žinias su studentų kultūrine patirtimi, skatindami kritinį mąstymą ir įsitraukimą.
5. Studentų gyvenimo pažinimas: santykių kūrimas per žinias apie studentų kilmę didina mokymo aktualumą ir veiksmingumą.
6. Kultūriškai reaguojantis mokymas: mokymas turėtų apimti įvairias perspektyvas ir studentų stiprybes, skatindamas įtraukias ir lygias grupes.

Dėstytojų šališkumas – tai nesąžiningas elgesys su studentai dėl tokių veiksnių kaip rasė, lytis, kalba, socialinė ir ekonominė padėtis ar gebėjimai. Šis šališkumas gali būti aiškus (sąmoningas ir tyčinis) arba numanomas (nesąmoningas ir automatinis). Abi formos gali neigiamai paveikti klasės dinamiką ir studentų pasiekimus, darydamos įtaką tam, kaip dėstytojai vertina gebėjimus, valdo dalyvavimą ar nustato lūkesčius. (Smith ir kt., 2025).

Šališkumas dažnai pasireiškia per prielaidas, susijusias su kultūriniu tapatumu ar suvokiamais gebėjimais. 

Šališkumas kenkia ne tik tiksliniams studentams, bet ir grupės aplinkai. Kai studentai mato šališkumą, tai gali sustiprinti atskirties nuostatas ir sumažinti saugumo bei įtraukties jausmą. Tai kenkia empatijos, pagarbos ir socialinio-emocinio mokymosi ugdymui, kurie visi yra labai svarbūs studentų sėkmei. (Smith ir kt., 2025).

Dažni šališkumo šaltiniai. Dėstytojų šališkumas dažnai kyla dėl asmeninės patirties, kultūrinių nesusipratimų ar sisteminių stereotipų. Tai gali būti:

• Lytimi pagrįstos prielaidos apie akademinius privalumus.
• Kultūriniai ar rasiniai apibendrinimai.

• Prielaidos, susijusios su specialiaisiais poreikiais ar ekonomine padėtimi.

• Įsitikinimai, kad tam tikri studentai yra mažiau gabūs arba mažiau motyvuoti.

Dėstytojų požiūris į studentus

Dėstytojų suvokimą apie studentus formuoja ne tik stebimas elgesys ir akademiniai rezultatai, bet ir numanomi kultūriniai stereotipai. Šie šališkumai dažnai yra netyčiniai ir gali turėti įtakos lūkesčiams dėl studentų gebėjimų ir dalyvavimo, ypač tarp besimokančiųjų iš etninių mažumų ar imigrantų šeimų.

Lorenz (2021) nustatė, kad dėstytojai dažnai turi mažesnius pradinius lūkesčius studentams iš migrantų šeimų, ypač tokiuose dalykuose kaip matematika ir skaitymas. Šie lūkesčiai gali subtiliai paveikti dėstytojų elgesį, pavyzdžiui, kiek palaikymo, iššūkių ar padrąsinimo studentai gauna. Nors kai kurios iš šių prielaidų laikui bėgant gali keistis, ankstyvieji šališkumai gali prisidėti prie savęs išsipildančių pranašysčių, kurios turi įtakos ilgalaikėms studentų akademinėms perspektyvoms.

Nors kultūrinė kilmė yra pagrindinis veiksnys suprantant šališkumą, labai svarbu pripažinti, kad šališkumas retai veikia pagal vieną tapatybės liniją. Kaip pirmą kartą suformulavo Crenshaw (1989), individų patirtį formuoja daugelio tapatybės žymenų sankirtos – įskaitant ne tik etninę kilmę ar kalbą, bet ir lytį, negalią, socialinę ir ekonominę padėtį, seksualinę orientaciją, religiją ir migracijos istoriją. Aukštajame moksle tai reiškia, kad studentai nepatiria kultūros izoliuotai; veikiau jų galimybes, iššūkius ir dalyvavimą lemia persidengiančios privilegijų ir nepalankių sąlygų sistemos (Collins ir Bilge, 2020).

Pagrindinės sąvokos:  

• Stereotipais pagrįsti lūkesčiai. Dėstytojai gali nesąmoningai manyti, kad tam tikri studentai – dėl etninės kilmės, kalbos ar kultūrinės tapatybės – yra mažiau gabūs, o tai gali sumažinti jiems keliamus akademinius reikalavimus (Lorenz, 2021).

• Diferencijuotas dalyvavimas. Studentai, kuriems keliami maži lūkesčiai, gali mažiau dalyvauti dėl mažesnių mokytojo raginimų, sumažėjusio pasitikėjimo savimi arba dėl to, kad jiems neleidžiama atlikti sudėtingesnių užduočių. Pavyzdžiui, studentas iš turkų ar arabų kalbos kilmės Vokietijoje yra suvokiamas kaip silpnesnis matematikos srityje, todėl mokytojas supaprastina nurodymus arba vengia jų konsultuotis spręsdamas problemas.

Strategijos kovai su šališkumu

Šališkumo įveikimas prasideda nuo pripažinimo ir refleksijos. Dėstytojai turi pripažinti, kad kiekvienas turi šališkumo ir kad sąmoningumas yra pirmas žingsnis pokyčių link.

Veiksmingos kovos su šališkumu strategijos apima: 

Reflektyvioji praktika

Dėstytojai turėtų reguliariai tikrinti savo lūkesčius ir palyginti juos su studentų faktiniais pasiekimų duomenimis, kad nustatytų spragas, kurias gali paveikti šališkumas (žr. Lorenz, 2021; Machost ir Stains, 2023). Skatinkite savimonę rašydami dienoraštį, bendraamžių dialogą ir vertinimus, tokius kaip numanomas asociacijų testas (IAT, žr.: https://implicit.harvard.edu/implicit/takeatest.html).

Apmąstymai apie tai, kaip kelios privilegijų ir nepalankių sąlygų sistemos gali vienu metu formuoti studentų patirtį.

Kasdieniame mokyme refleksyvūs klausimai gali padėti suvokti šališkumą:

• „Kaip lytis ar socialinė ir ekonominė padėtis gali paveikti studento norą pasisakyti?“

• „Kokie kiti tapatybės veiksniai, be kultūros, gali turėti įtakos šio studento elgesiui klasėje?“

• „Ar aš teisingai interpretuoju šį elgesį, ar jį gali formuoti susikertančios kliūtys.“?”

Santykių kūrimas

Skirkite laiko suprasti studentų kilmę per sąmoningus pokalbius ir empatija grįstas veiklas. 

• Venkite daltonizmo

Užuot ignoravę rasę ar kultūrą, aktyviai pripažinkite ir švęskite įvairovę. Įprastinkite kultūrines šventes ir tradicijas ugdymo programoje. 

• Teisingi lūkesčiai

Klasės diskusijų metu naudokite struktūrizuotą studentų eilės tvarką arba atsitiktinės atrankos metodus, kad užtikrintumėte vienodą visų studentų matomumą ir įsitraukimą. Venkite grupavimo pagal suvokiamus gebėjimus. Palaikykite studentus, kuriems sunku, nemažindami standartų. 

• Kultūriškai jautrūs ištekliai 

Naudoti įtraukią mokymo medžiagą, kuri atspindėtų studentų tapatybę, patirtį ir indėlį. 

• Profesinis mokymasis

Reguliariai dalyvaukite mokymuose ir bendrame apmąstyme apie kultūrinį sąmoningumą, šališkumo atpažinimą ir įtraukiąją pedagogiką.

• Šališkumo suvokimas vertinant

Įgyvendinti objektyvų, kriterijais pagrįstą vertinimą. Anoniminis vertinimas ir aiškios vertinimo skalės padeda sumažinti šališkumo įtakos pažymiams riziką. Venkite esencialistinių prielaidų, kad vien kultūrinė kilmė paaiškina elgesį.

• Atsakingas atsiliepimas

Teikti subalansuotą, konstruktyvų grįžtamąjį ryšį, kuriame būtų pabrėžiamos tiek tobulintinos sritys, tiek studentų potencialas, nepriklausomai nuo išsilavinimo.

Įtraukios studijų aplinkos kūrimas

Kultūriškai įtrauki mokymosi aplinka ne tik skatina studentų įsitraukimą ir kritinį mąstymą, bet ir skatina empatiją, abipusę pagarbą ir socialinę sanglaudą. Tokia aplinka leidžia studentams iš įvairių sluoksnių jaustis matomiems, išgirstiems ir vertinamiems, tuo pačiu suteikiant visai klasei galimybę pasinaudoti platesniu patirčių ir pasaulėžiūrų spektru. Tyrimai rodo, kad susidūrimas su įvairiomis perspektyvomis stiprina studentų gebėjimą įsitraukti į sudėtingus samprotavimus, problemų sprendimą ir bendradarbiavimą (Gurin ir kt., 2002). Be to, erdvės studentams išreikšti savo kultūrinį tapatumą ir patirtį sukūrimas padeda griauti stereotipus, mažina kultūrinius nesusipratimus ir skatina socialinį bei emocinį vystymąsi (Deardorff, 2006).

Pagrindiniai įtraukios studijų aplinkos elementai:

• Pagarbos ir saugumo normos. Kurso pradžioje susitarkite dėl pagarbaus pokalbio taisyklių – atidžiai klausykite, kalbėkite po vieną asmenį ir nesutikite su jais neperkalbėdami. Skatinkite studentus užduoti klausimus su smalsumu, o ne vertinti kultūrinius skirtumus.

• Kultūriškai jautrus turinys. Įtraukite kursų medžiagą, atvejų analizę ir pavyzdžius iš įvairių kultūrinių požiūrių, kad patvirtintumėte skirtingas žinių sistemas ir tapatybes. Venkite sutelkti dėmesį į vieną kultūrinį naratyvą.

• Palengvintas dialogas ir refleksija. Naudokite struktūrizuotus formatus, tokius kaip mąstymas poromis, mokymosi rateliai ar dialogo užduotys, kad padėtumėte studentams ištirti savo prielaidas ir išgirsti kitų nuomonę. Skatinkite refleksyvų rašymą arba dienoraščius, kuriuose studentai galėtų privačiai aptarti kultūrines temas prieš pradėdami diskusijas grupėje. Naudokite įtraukias mokymo strategijas, kurios sprendžia susikertančias tapatybes, pavyzdžiui, siūlydami kelis dalyvavimo formatus, normalizuodami sąlygas ir skatindami saugias mokymosi erdves visiems studentams.

• Dėstytojo modeliavimas ir tarpininkavimas. Kilus kultūriniams skirtumams, dėstytojai turėtų rodyti atvirumą, nuolankumą ir aktyvų klausymąsi. Konstruktyviai spręsti konfliktus ir įsikišti, kai diskusijos kelia pavojų studentų atstūmimui ar nutildymui.

• Studentų balsas ir bendras kūrimas. Įtraukti studentus į mokymosi aplinkos formavimą, pvz., kartu kuriant diskusijų gaires arba siūlant kultūriškai aktualų turinį. Įteisinti visas dalyvavimo formas, įskaitant pasakojimą, metaforas ir asmeninį pasakojimą, ypač žodinės tradicijos studentams. Pavyzdžiui, sociologijos seminare dėstytojas kviečia studentus pasidalyti asmenine patirtimi, susijusia su kultūriniu tapatumu ir migracija, naudodamas anoniminį pasakojimą, kad apsaugotų komfortą ir kartu skatintų ryšį.