Akių kontaktas ir kūno kalba

Dėstytojų kūno kalba – pavyzdžiui, akių kontaktas, veido išraiškos ir gestai – gali paveikti, kaip studentai mokosi ir dalyvauja pamokoje. Tačiau šie signalai ne kiekvienoje kultūroje reiškia tą patį. 

Neverbalinis elgesys, pavyzdžiui, laikysena, veido išraiškos ir akių kontaktas, leidžia suprasti studentų emocinę būseną ir įsitraukimą. Tyrimai rodo, kad dėstytojai, kurie laikosi atviros ir užtikrintos laikysenos, o ne uždaros ar įsitempusios, skatina didesnį studentų dalyvavimą ir įsitraukimą. (Ismail ir kt., 2024). Tyrimai taip pat rodo, kad teigiama kūno kalba, vertikali laikysena, akių kontaktas, gestikuliavimas pagerina studentų motyvaciją ir dalyvavimą. (Kucuk, 2023). Atkreipkite dėmesį į santūrią kūno kalbą, pavyzdžiui, susikūprinusią laikyseną ar akių kontakto vengimą, ir pasiūlykite alternatyvius dalyvavimo būdus, pavyzdžiui, rašytinius atsakymus ar diskusijas mažose grupėse, kad sukurtumėte svetingą aplinką.

Netiesioginis susitarimas arba netikrumas. Studentai iš kultūrų, kurios vertina pagarbą autoritetui ar grupės darnai, gali tiesiogiai nepasakyti „Aš nesutinku“. Vietoj to, jie gali stabtelėti, dvejoti arba vartoti švelnius žodžius, tokius kaip „Galbūt...“ arba „Nesu tikras...“, kad parodytų, jog mano kitaip. Dėtytojai gali padėti mokydami mandagių būdų nesutikti ir siūlydami kitus būdus išsakyti nuomonę, pavyzdžiui, rašymą ar diskusijas mažose grupėse.

Sėdėjimas, tyla ir kultūrinės tradicijos

Sėdėjimo ir kalbėjimo elgesys taip pat atspindi kultūrinį komfortą. Gao ir kt. (2021) nustatė, kad studenti, kurie pasirinko glaudžiau sėdėti ir aktyviai dalyvavo, demonstravo didesnį įsitraukimą, ką rodo tiek fiziologiniai signalai, tiek įsitraukimas į pamokas. Mokiniai iš hierarchinių kultūrų gali tylėti arba paklusti valdžiai, ypač semestro pradžioje (Niu, 2025). Mažas dalyvavimas, pavyzdžiui, dažna tyla ar klausimų vengimas, gali rodyti diskomfortą ar kultūrinius skirtumus, ypač esant dideliam valdžios atstumui. Sėdėjimo modelių stebėjimas: kas sėdi priešais arba dalyvauja grupinėse užduotyse, gali atskleisti įsitraukimo dinamiką. 

Be to, kultūrinių įvykių ar švenčių pripažinimas stiprina pasitikėjimą ir signalizuoja apie kultūrinį sąmoningumą. Naudokite atsitiktinę arba struktūrizuotą dalyvavimo sistemą, kad užtikrintumėte, jog visi studentai būtų kviečiami kalbėti. Pateikite rašytinius arba anoniminius būdus studentams prisidėti, užtikrindami, kad būtų girdimi ir tylesniųjų balsai. Scherr (2007) pabrėžia, kad studentų gestai dažnai atskleidžia supratimą arba sumišimą kartu su jų žodiniais atsakymais, praturtindami jų mokymosi proceso supratimą. 

Skatinkite studentus eskizuoti idėjas, naudoti gestus paaiškinimų metu arba rodyti į atitinkamą turinį – šių veiksmų stebėjimas gali padėti įvertinti jų pasitikėjimą savimi ir kultūrinį komfortą dalyvaujant.

Paramos ieškojimas

Studentai iš kultūrų, kuriose pabrėžiama pagarba autoritetui ar savarankiškumas, dažnai dvejoja kreiptis pagalbos, net jei jiems sunku studijuoti.

Kultūriniai veiksniai, tokie kaip savarankiškumas, rūpestis „išsaugoti veidą“ ar hierarchijos išsaugojimas, labai slopina pagalbos ieškojimo elgesį. Šis elgesys pasireiškia kaip atidėlioti klausimai, pirmenybė savarankiškam problemų sprendimui arba tyla klasėje – net kai studentai yra akivaizdžiai sutrikę.

Siekdami paremti šiuos studentus, dėstytojai gali:

• Aiškiai pasakyti, kad pagalbos prašymas yra esminis akademinis įgūdis, o ne nepakankamumo požymis.

• Siūlyti anonimines klausimų dėžutes, individualias konsultacijas ar internetinius forumus, kad studentai turėtų mažiau bauginančių būdų prašyti pagalbos.

• Pasidalinti atvejais, kai jums reikėjo pagalbos arba konsultavotės su bendraamžiais, pabrėžiant, kad bendradarbiavimas naudingas visiems.

• Naudoti pratimus, kurių metu studentai praktikuojasi užduoti klausimus ar prašyti atsiliepimų palaikančioje aplinkoje, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi.

Struktūruotos gairės ir savarankiškas mokymasis

Kultūrų prioritetai struktūruotoms gairėms, palyginti su savarankišku mokymusi, skiriasi, todėl dėstytojai turi atitinkamai prisitaikyti. Honkonge studentai dažnai teikia pirmenybę dėstytojo vadovaujamoms sistemoms ir aiškioms gairėms, o JK studentai paprastai labiau pasitiki besimokančiojo autonomija (Lo, 2024). Lo lyginamasis Didžiosios Britanijos ir Honkongo universitetų studentus, pabrėžia savivaldos skirtumus: Honkongo studentai labiau remiasi gidu paremtais metodais, o tai lemia visuomenės lūkesčiai ir švietimo sistemos (Jukes ir kt., 2021). Be to, Samuels (2018) pažymi, kad kultūriškai jautrūs dėstytojai pritaiko pagalbą grupėje prie studentų kultūrinio mokymosi stiliaus, siūlydami aiškius kriterijus ir pagrįstas užduotis struktūrizuotoje aplinkoje arba atviro tipo užduotis savarankiškumą vertinančiose situacijose.

Studentams, kuriems reikalinga struktūra:

• Suskirstykite užduotis į aiškius žingsnius.

• Naudokite kontrolinius sąrašus arba šablonus.

• Pateikite grįžtamąjį ryšį apie etapus, kad galėtumėte vadovauti pažangai.

Savarankiškai besimokantiems: 

• Siūlykite atviro tipo projektus su lanksčiais terminais.

• Skatinkite savarankiškai išsikeltus tikslus ir bendraamžių kritiką.

• Naudokite tiriamąsias užduotis kūrybiniam mąstymui lavinti. 

Diferencijuotas klasės metodas:

• Siūlyti lygiagrečias užduočių versijas – struktūrizuotas ir nepriklausomas.

• Leisti studentams pasirinkti formatus, atitinkančius jų stipriąsias puses.

Grįžtamojo ryšio ir vertinimo metodų pritaikymas prie studentų kultūrinės kilmės yra gyvybiškai svarbus siekiant užtikrinti teisingumą, aiškumą ir įsitraukimą įvairiose mokymosi aplinkose. Tradicinė grįžtamojo ryšio praktika, kuri dažnai remiasi tiesioginiu bendravimu ir individualia autonomija, gali prieštarauti studentų kultūriškai suformuotiems lūkesčiams. 

Pavyzdžiui, daugelyje Rytų Azijos ar Artimųjų Rytų kontekstų netiesioginis bendravimas, didelė pagarba valdžiai ir kolektyvinė orientacija daro įtaką tam, kaip studentai interpretuoja dėstytojo atsiliepimus (Hofstede, 2011). Šiose aplinkose tiesioginė kritika gali būti vertinama kaip atgrasanti ar net nepagarbi. Priešingai, kultūrose, kuriose atstumas tarp valdžios yra mažas, studentai gali tikėtis aiškaus, atviro grįžtamojo ryšio, kuris padės jiems tobulėti akademiniu požiūriu.

Nelson-Barber ir Trumbull (2019) pabrėžia, kad kultūriškai pagrįsti vertinimai atspindi studentų realią patirtį, bendravimo stilių ir žinių sistemas. Kultūriškai reaguojantis vertinimas apima ne tik turinio, bet ir atsiliepimų formato bei tono pritaikymą.

Siekdami paremti visus studentus, dėstytojai turėtų įvairinti vertinimo ir grįžtamojo ryšio teikimo metodus. Tai apima daugiarūšio grįžtamojo ryšio (žodinio, rašytinio, skaitmeninio) teikimą, kolegų vertinimo įtraukimą su vadovaujamais protokolais ir refleksyvių galimybių studentams apmąstyti, kaip grįžtamasis ryšys yra susijęs su jų mokymusi, suteikimą. Svarbu tai, kad dėstytojai turėtų sukurti grupės kultūrą, kurioje pagalbos prašymas ir kartojimas būtų įprastu būdu įgyvendinami, padedant sumažinti stigmą dėl klaidų kultūrose, kurios akademinius sunkumus sieja su asmeninėmis nesėkmėmis.

Įprasto studentų elgesio skirtingose kultūrose interpretavimas: palyginimo lentelė

Intersekcionalumo įvertinimas interpretuojant studentų elgesį

Interpretuojant studentų elgesį, dėstytojams svarbu žvelgti ne tik į kultūrą, bet ir atsižvelgti į sąveiką – būdus, kuriais įvairūs tapatybės aspektai (pvz., lytis, amžius, negalia, neuroįvairovė, religija ir socialinė bei ekonominė padėtis) sąveikauja su kultūrine kilme. Nors kultūros normos daro įtaką bendravimui ir dalyvavimui, jos niekada neveikia izoliuotai (Crenshaw, 1989; Collins ir Bilge, 2020).

Siekdami sukurti įtraukią studijų aplinką, dėstytojai turėtų derinti kultūrinį sąmoningumą su pripažinimu, kaip įvairios tapatybės ir gyvenimiška patirtis formuoja bendravimą ir įsitraukimą klasėje (Gay, 2010; Paris ir Alim, 2020).