3.1. Tarpkultūrinis įsitraukimas. Skaitiniai

Kas yra tarpkultūrinis įsitraukimas?

Tai apima atvirumą ugdyti įgūdžius, plėsti žinias ir formuoti nuostatas, kurios padeda veiksmingai bendrauti, bendradarbiauti ir kurti tarpusavio santykius tarpkultūrinėje aplinkoje. Kitaip tariant, tarpkultūrinė kompetencija nusako žmogaus gebėjimą tinkamai ir veiksmingai veikti kultūrinių skirtumų kontekste.

Kokie yra tarpkultūrinio įsitraukimo privalumai švietime?

2006 metais UNESCO paskelbė „Tarpkultūrinio ugdymo gaires“. Šios gairės turėtų būti vertinamos kaip vertingas praktinis šaltinis dėstytojams ir studentams, mokymo programų rengėjams, politikos formuotojams ir bendruomenės nariams, taip pat visiems tiems, kurie nori skatinti tarpkultūrinį ugdymą siekdami taikos ir tarpusavio supratimo. Šis leidinys iš esmės grindžiamas trimis principais:

I principas: Tarpkultūrinis ugdymas gerbia besimokančiojo kultūrinę tapatybę, užtikrinant visiems kultūriškai tinkamą ir poreikius atitinkantį kokybišką ugdymą.

II principas: Tarpkultūrinis ugdymas suteikia kiekvienam besimokančiajam kultūrines žinias, požiūrį ir įgūdžius, būtinus aktyviam ir visapusiškam dalyvavimui visuomenės gyvenime.

III principas: Tarpkultūrinis ugdymas suteikia visiems besimokantiesiems kultūrinių žinių, ugdo nuostatas ir įgūdžius, kurie leidžia jiems prisidėti prie pagarbos, supratimo ir solidarumo skatinimo tarp individų, etninių, socialinių, kultūrinių ir religinių grupių bei tautų.

Akademiniame kontekste atlikti tyrimai parodė, kad tarpkultūriniai susitikimai savaime nepadidina tarpkultūrinės kompetencijos. Kultūrinė įvairovė klasėje nebūtinai lemia tarpkultūrinius kontaktus ir studentų tarpkultūrinio mokymosi patirtis. Dėstytojams patikėta skatinti studentus reflektuoti apie individualias ir kolektyvines socialines patirtis, susijusias su žmonėmis iš kitų kultūrų. Kitaip tariant, šiandien dėstytojai turi sugebėti įtraukti tarpkultūrinės pedagogikos principus į mokymo ir mokymosi procesą, o tai savo ruožtu reiškia, kad jie patys turi būti įgiję tarpkultūrinę ir globalią kompetenciją.

Be to, aukštojo mokslo institucijos vis labiau suvokia, kad visi studentai – ne tik tie, kurie studijuoja savo šalyje daugiakultūrėje aplinkoje, bet ir tie, kurie dalyvauja mobilumo programose ar studijuoja užsienyje – turėtų įgyti tarpkultūrinę kompetenciją. Pirmiausia turėtų būti svarstoma, kaip sukurti tarpkultūrinio mokymosi galimybes, kurios būtų naudingos visiems studentams. Tai svarbu todėl, kad visi absolventai turi būti pasirengę veikti pasaulinėje visuomenėje kaip savo srities profesionalai ir globalūs piliečiai, nepriklausomai nuo to, ar jie pasirinks karjerą savo šalyje, ar užsienyje. Pagrindinė idėja – suteikti tradicinei mokymo programai ir mokymosi tikslams tarptautinį pobūdį. Mokymo programos internacionalizavimas sudaro pagrindą, padedantį visiems studentams – tiek tiems, kurie keliauja, tiek tiems, kurie to nedaro – paversti tarptautinio išsilavinimo patirtį tarpkultūrine kompetencija.

Iš tiesų, mokslininkai patvirtina, kad stereotipai ir išankstiniai nusistatymai gali sustiprėti, jei kritinių įvykių patirtis tarpkultūriniame kontekste nėra veiksmingai įvertinama kognityviniu, afektiniu ir elgsenos lygmenimis. Ši refleksija gali padėti ugdyti tarpkultūrinę kompetenciją – „ilgalaikį asmens žinių, požiūrių ir įgūdžių pokytį, leidžiantį užmegzti teigiamą ir veiksmingą sąveiką su kitų kultūrų atstovais“ (Otten, 2003, p. 15).

Tarpkultūrinis mokymas siekia praplėsti žmonių žinias apie savo ir kitas kultūras, paveikti jų požiūrį į užsienio kultūras bei ugdyti įgūdžius, reikalingus veiksmingai bendrauti su žmonėmis iš kitų kultūrinių aplinkų, taip pat strategijas, padedančias ugdyti kritinį mąstymą, leidžiantį suteikti prasmę šioms patirtims.

Ko tikimasi iš dėstytojų tarpkultūrinio bendravimo srityje?

Akademinėje aplinkoje dėstytojai, siekdami sukurti įtraukią švietimo aplinką, privalo pasinaudoti įvairove kaip ištekliumi. Pavyzdžiui, jie turėtų įtraukti į pamokas įvairias perspektyvas, autorius ir istorinius įvykius, užtikrindami, kad studentai atpažintų save medžiagoje, naudojamoje klasėje. Dėstytojai turėtų būti rengiami tarpkultūrinei sąveikai ir gebėti įtraukti studentų patirtis į savo profesinį tobulėjimą. Būsimų dėstytojų tarpkultūrinės kompetencijos ugdymas pedagoginės sąveikos kontekste yra novatoriškas požiūris, kuriuo siekiama stiprinti universitetų absolventų profesinę kompetenciją.

Šis požiūris akcentuoja bendras vertybes tarpkultūriniuose dialoguose ir pabrėžia, kad tolerancija yra esminis žmogiškųjų socialinių santykių pagrindas. Tai suteikia dėstytojams gebėjimų veiksmingai orientuotis įvairiuose kultūriniuose kontekstuose, peržengiant savo pačių kultūrines ribas, kad jie galėtų konstruktyviai bendrauti ten, kur skiriasi vertybės, požiūriai ir normos. Svarbiausias šios kompetencijos aspektas yra dėstytojo gebėjimas suprasti ir gerbti kultūrinę įvairovę, interpretuoti informaciją atsižvelgiant į kontekstą ir skatinti dialogą, grindžiamą asmeninėmis prasmėmis. Tarpkultūrinė kompetencija apima gebėjimą suvokti, suprasti, priimti ir analizuoti įvykius per kultūrinę prizmę. Ji apima motyvacinius aspektus, padedančius išlaikyti susidomėjimą užsienio kalbų ir kultūrų mokymusi, kognityvinius aspektus, susijusius su profesinių žinių, reikalingų tarpkultūrinei sąveikai, įgijimu, praktinius įgūdžius, reikalingus veikti tarpkultūriniuose kontekstuose, refleksinius gebėjimus savianalizei ir asmeniniam augimui bei integruojančias asmenines savybes, padedančias ugdyti antrinę lingvistinę asmenybę. Ši kompetencija taip pat prisideda prie studentų pasirengimo bendruomeniniam gyvenimui, jų kaip demokratinių piliečių ugdymo ir gebėjimo aktyviai įsitraukti.

Kaip galima rengti dėstytojus tarpkultūrinėms kompetencijoms?

2022 m. buvo paskelbta Europos Komisijos finansuoto JRC projekto „INNO4DIV“ ataskaita, kurioje apibrėžtos gerosios praktikos, skirtos įkvėpti pedagogus, dirbančius tarpkultūrinėje aplinkoje. Išanalizavus 21 novatorišką atvejį, ataskaitoje išskiriami devyni pagrindiniai veiksniai, skatinantys tarpkultūrinių ir demokratinių kompetencijų ugdymą dėstytojų rengime:

1. Bendras supratimas apie tarpkultūrinę ir demokratinę kompetenciją, tarpkultūriškumą, kultūrinę įvairovę, europines vertybes ir žmogaus orumo etiką: pirmasis iš šių komponentų yra susijęs su bendru supratimu, ką iš tikrųjų reiškia tarpkultūrinė ir demokratinė kompetencija.

2. Švietimo politikos, prisidedančios prie tvarių partnerysčių tarp įvairių suinteresuotųjų šalių plėtojimo, rėmimas: Antrasis veiksnys susijęs su partnerystėmis, kurias švietimo srities suinteresuotosios šalys užmezga tarpusavyje ir kurios skatina profesinių tinklų bei praktikos bendruomenių susiformavimą.

3. Veiksmingas pradinis dėstytojų rengimas, grindžiamas patirtinėmis žiniomis, kritiniu mąstymu ir prasmingu mokymusi: šis aspektas skirtas užtikrinti, kad dėstytojai susidurtų su įvairove jau savo studijų metu.

4. Dėstytojų tęstinis profesinis tobulinimasis, pasitelkiant aukštos kokybės tarpkultūrinės ir demokratinės kompetencijos programas bei projektus, kuriuose kultūrinė įvairovė traktuojama kaip mokymosi ir mokymo išteklius – tai yra tiesioginė dėstytojų patirtis tarpkultūrinėje aplinkoje.

5. Kultūriškai jautrus, tarpdisciplininis ir lankstus mokymo programos modelis, grindžiamas daugialypės suvokimo perspektyvos principu ir holistiniu požiūriu: šis komponentas skirtas skatinti tarpkultūrinį mąstymą pasitelkiant kultūriškai jautrią mokymo programą.

6. Tarpkultūrinės, į studentus atsižvelgiančios pedagogikos taikymas: šeštasis komponentas susijęs su į studentus atsižvelgiančiomis pedagogikos metodikomis, pabrėžiant dėstytojo ir studentų dialogo svarbą bei paliekant erdvės atviriems klausimams, dviprasmybei ir kritiniam mąstymui.

7. Skaitmeninių ir mišriojo mokymosi išteklių bei įvairioms mokymosi aplinkoms ir kultūriniams kontekstams pritaikomų priemonių prieinamumas. Būtina užtikrinti nemokamą ir atvirą prieigą prie mokymo ir mokymosi išteklių, medžiagos bei platformų.

8. Visuminės mokyklos požiūris ir praktikos bendruomenė: ši dalis akcentuoja vietos valdžios institucijų, bendruomenės, akademinės bendruomenės ar net vietinių NVO įtraukimą į mokymo procesą.

9. Svarbus dėstytojų rengėjų, turinčių patirtinio tarpkultūrinio žinojimo ir supratimo, vaidmuo.