3.3. Kritiškas požiūris į visuomenines ir globalias problemas. Skaitiniai

Kas yra kritinis mąstymas?

Akivaizdu, kad ši kompetencija yra vertinga dėstytojams, kurie turi sugebėti ginti savo idėjas ir nuomones bei jas panaudoti savo paskaitose.

Kas yra etnocentrizmas? Etnocentrizmas – tai tendencija laikyti savo kultūrinę grupę – vietinę, regioninę, nacionalinę ar tarptautinę – pranašesnę ar „normalesnę“ už kitas. Tai reiškia kitų kultūrų interpretavimą ir vertinimą per savo vertybių, įsitikinimų ir normų prizmę. Toks savo kultūrinės kilmės pervertinimas gali sukelti nesusipratimus, išankstinius nusistatymus ir žmonių, kurie laikomi „kitokiais“, atskirtį. Aukštajame moksle etnocentrinių požiūrių atpažinimas ir jų kvestionavimas yra būtinas siekiant skatinti tarpkultūrinį supratimą, lygybę ir pagarbų požiūrį į įvairovę. 

 Pati vystymosi sąvoka – ir šalių klasifikacija pagal skalę nuo „mažai išsivysčiusių“ iki „išsivysčiusių“ – yra labai supaprastinta ir atskleidžia etnocentrines prielaidas. Ši sąvoka atspindi vakarietišką pasaulėžiūrą, kuri pretenduoja į visuotinį ambicingumą, dažnai primetant savo vertybes, ekonominius modelius ir socialines normas kaip visų visuomenių etalonus. Toks požiūris neatsižvelgia į istorinių trajektorijų, kultūrinių vertybių ir alternatyvių gerovės formų įvairovę visame pasaulyje. Šio etnocentrizmo pripažinimas yra būtinas pedagogams, siekiantiems ugdyti kritinį mąstymą ir įvairiapusiškesnį pasaulio realybių supratimą.

Nors tai neišvengiamai pernelyg supaprastina sudėtingą pasaulio realybę, „globaliosios Šiaurės“ ir „globaliųjų Pietų“ suskirstymas pasirodė esąs mažiau etnocentrinis. Šis modelis atsisako hierarchinių ir vertybiškai pagrįstų kategorizacijų bei vietoj to pabrėžia geopolitinių, ekonominių ir istorinių procesų svarbą, nesiekdamas primesti vieno universalaus standarto. Būtina taikyti kritinį socialinės transformacijos požiūrį, atsiribojant nuo normatyvinių prielaidų ir šališkumų, įtvirtintų vystymosi sąvokoje, kuri dažnai suvokiama kaip „vakarietiška“ pažangos retorika, palaikanti hierarchinį ir supaprastintą pasaulio supratimą. Siūloma plėtoti ir pabrėžti įvairius, tarpusavyje susijusius pasaulio supratimo būdus – vadinamuosius pliuriversalius ir interversalius požiūrius – kurie meta iššūkį vienos, visa apimančios perspektyvos sampratai, dažnai taikomai aiškinant tokias sąvokas kaip „universalumas“ ir „globalumas“

Kaip atsiranda stereotipai, išankstiniai nusistatymai ir diskriminacija?

Mūsų požiūrį į „kitus“ gali nulemti trys veiksniai: kognityvinis, susijęs su įsitikinimais (stereotipai), afektinis, susijęs su emocijomis ir jausmais (išankstiniai nusistatymai), ir elgsenos veiksnys, susijęs su konkrečiais veiksmais (diskriminacija). Stereotipų sąvoką pirmą kartą dvidešimto amžiaus trečiajame dešimtmetyje įvedė Walteris Lippmannas savo įtakingame veikale „Viešoji nuomonė“. Lippmannas stereotipus apibūdino kaip „vaizdus mūsų galvose“ – minčių vaizdinius, kuriuos individai sukuria ir taiko visoms žmonių grupėms. Šie vaizdiniai veikia kaip filtrai ar iškraipymai, formuodami tai, kaip suvokiame kitus, ir dažnai stovi tarp mūsų ir sudėtingos realybės. 

 Stereotipai nėra neutralūs: jie atspindi šališkumą ir apibendrinimus, kurie gali sukelti nesusipratimus, diskriminaciją ir atskirtį. Tarpkultūriniame kontekste sąmoningas savo stereotipų suvokimas – ir aktyvus jų kvestionavimas – yra būtinas siekiant puoselėti pagarbų ir autentišką bendravimą.  Išankstiniai nusistatymai – tai nepagrįsti ir dažniausiai neigiami požiūriai į „kitus“. Išankstiniai nusistatymai atspindi emocinį mūsų požiūrių aspektą. Juos sudaro emocijos ir jausmai, kurie gali pasireikšti nepasitikėjimu, baime ar net neapykanta, nors gali egzistuoti ir dviprasmiškesni, netgi teigiami išankstiniai nusistatymai.

Tikroji stereotipų ir išankstinių nuostatų problema yra jų gebėjimas daryti įtaką mūsų požiūriui ir elgesiui kitų žmonių atžvilgiu. Jie gali turėti labai neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, diskriminaciją, nepagrįstą ir neigiamą elgesį su tam tikrų grupių nariais vien dėl jų priklausymo tai grupei. Mokymo įstaigos yra ypač svarbi erdvė, kai kalbama apie stereotipų ir išankstinių nuostatų formavimąsi ar mažinimą. Jos turi potencialą inicijuoti socialinių normų pokyčius ir skatinti tam tikras vertybes bei požiūrį. Tačiau strategijų ir pedagoginių metodų, skirtų socialinei, etninei ar kultūrinei segregacijai įveikti, o ne stiprinti, kūrimas reikalauja nemažų pastangų. Su socialinių tinklų plitimu ir informacijos šaltinių įvairėjimu žmonės turi tiesioginę prieigą prie didelio kiekio nepatikrintos informacijos ir nuomonių. Dėl to subjektyvūs komentarai ir nuomonės laikomi tiesa ir prilyginami (arba netgi vertinami aukščiau) už kitus patikimesnius šaltinius. Socialiniai tinklai iš tiesų yra puiki priemonė išplatinti ir skleisti prietarus bei gandus.

Kas yra kovos su melagienomis ir gandais strategija?

Ši strategija apibrėžta Europos Tarybos Tarpkultūrinių miestų programos tinklalapyje (https://www.coe.int/en/web/interculturalcities/module-1-why-an-antirumours-strategy-). Programa apibrėžia kovos su melagienomis ir gandais strategiją kaip ilgalaikį socialinių pokyčių procesą. Kovos su gandais strategija sutelkia dėmesį į tai, kaip susidaro stereotipai ir išankstiniai nusistatymai, ir, svarbiausia, į tai, kaip juos sumažinti arba bent jau sumažinti jų neigiamą poveikį, siekiant užkirsti kelią diskriminacijai, pagerinti sambūvį ir išnaudoti įvairovės potencialą, skatinant visuomenės ir konkrečių tikslinių grupių narių suvokimo, požiūrių ir elgesio pokyčius. Siekiant šių bendrų tikslų, kovos su melagienomis strategija orientuota į tris konkrečius uždavinius:

• Įtraukti ir įgalinti įvairius suinteresuotuosius subjektus bei piliečius, įgyvendinant vietos viešąją politiką ir kuriant bendradarbiavimu grindžiamą daugiapakopę socialinę platformą pagal ilgalaikę „miesto kovos su melagienomis ir gandais strategiją“

• Skatinti kritinį mąstymą ir didinti sąmoningumą apie stereotipų, išankstinių nuostatų ir melagingų gandų neigiamą poveikį, įgyvendinant novatoriškas ir dalyvaujamąsias priemones, skirtas jiems mažinti, bei kvestionuojant neigiamus pasakojimus apie įvairovę.

• Daryti įtaką politinei ir socialinei darbotvarkei, kad išankstinių nuostatų mažinimas ir diskriminacijos prevencija būtų pripažinti kaip esminis bendras visos visuomenės tikslas.