3.4. Kultūrinių skirtumų nagrinėjimas. Skaitiniai

Kas yra kultūrinė tapatybė?

Šiandieniniame tarpusavyje susijusiame ir kultūriškai įvairiapusiame pasaulyje tapatybė turi būti suvokiama kaip daugialypė, o ne fiksuota ar vienintelė. Tai reiškia, kad reikia pripažinti tapatumo ir priklausymo taškų įvairovę – suvokti, kad individai vienu metu sąveikauja su daugybe kultūrinių, socialinių, kalbinių ir istorinių atskaitos taškų.

Švietimo specialistams ši perspektyva meta iššūkį statiškam ar esencialistiniam požiūriui į tapatumą ir skatina išsamiau suprasti, kaip studentai ir kolegos pozicionuoja save akademinėse bei socialinėse erdvėse. Ji taip pat skatina taikyti įtraukius pedagoginius metodus, kurie gerbtų ir atspindėtų sudėtingą realybę žmonių, turinčių daugybinius tapatumus, formuojamus konteksto, patirties ir galios santykių.Kultūriniai skirtumai yra faktas, su kuriuo susiduria kiekvienas žmogus. Skirtingos kultūros pasižymi skirtingais būdais suvokti savo buvimą pasaulyje, skirtingais realybės aiškinimo būdais, skirtingu laiko, erdvės ir galios sampratų supratimu... Net ir paprasti gestai, tokie kaip pasisveikinimas, ar kasdienės sąveikos, pavyzdžiui, bendras valgymas, dalyvavimas darbo susitikime ar paaiškinimo pateikimas kitam žmogui, gali tapti iššūkiais.

Kiekvienas žmogus dalyvauja daugybėje socialinių ir kultūrinių kontekstų, kurie dažnai atspindi dinamišką vietinio ir globalaus kontekstų sąveiką. Šiose skirtingose priklausymo sferose kartais gali vyrauti prieštaringos normos, vertybės ir lūkesčiai. Ši perspektyva skatina apmąstyti, kaip kiekvienas dalyvaujantis asmuo – tiek dėstytojai, tiek studentai – gali patirti įtampą ar prieštaravimus, judėdamas per daugybę tarpusavyje susipinančių socialinių ir kultūrinių erdvių. Studentai gali susidurti su skirtingais bendravimo stiliais, socialinėmis normomis ir akademiniais lūkesčiais. Pavyzdžiui, kai kurios kultūros akcentuoja tiesioginį bendravimą, o kitos teikia pirmenybę labiau netiesioginiam požiūriui. Dinamika klasėje taip pat gali skirtis: kai kurios sistemos skatina atvirą diskusiją, o kitos vertina labiau formalų struktūriškumą. Priimant studentų įvairovę, atsiveria kelias į empatiškesnes, įtraukesnes ir į kontekstą atsižvelgiančias mokymo praktikas, kurios gerbia skirtingas tapatybes, gyvenimišką patirtį ir pasaulio suvokimo būdus.

Kultūrinio intelekto suvokimas per dekolonijinę perspektyvą

Dekolonijiniai  tyrimai meta iššūkį vyraujančioms europocentrinėms sistemoms ir skatina iš naujo apmąstyti istoriją, žinias ir tapatybę iš globaliųjų Pietų perspektyvos.  Užuot rėmęsis vienos ašies analizėmis, šis požiūris integruoja tarpusavyje susijusius aspektus—tokius kaip rasė, lytis, socialinė klasė ir geografija—atskleisdamas visuomenių veikimo sudėtingumą. Jis pabrėžia istoriškai marginalizuotų bendruomenių autonomiją, veiklumą ir epistemologinį indėlį, skatindamas tai, kas vadinama „egzistencija iš naujo“ ir gyvenimo „pakartotiniu įprasminimu “.

Dekolonijinė perspektyva kvestionuoja visuotinės tiesos sampratą ir vietoje to skatina dialogą tarp įvairių vietinių istorijų ir pažinimo būdų. Ji ugdo supratimą apie visų būtybių tarpusavio sąsajas ir tarpusavio priklausomybę, skatindama pedagogus savo mokymo ir mokslinių tyrimų praktikoje taikyti holistiškesnį ir įtraukesnį požiūrį į kultūrinį intelektą. Remiantis Walterio Mignolo ir Catherine Walsh apmąstymais knygoje “Apie dekolonialumą”, pliuriversalių ir interversalių požiūrių samprata reiškia daugybės tarpusavyje susijusių mąstymo ir būties būdų kūrimą, kurie kvestionuoja vienintelio dominuojančio pasaulio suvokimo modelio idėją. Šie požiūriai siekia paneigti tradicinę „universalaus“ ar „globalaus“ sampratą, pripažįstant, kad įvairūs vietiniai žinojimo būdai, patirtys ir perspektyvos yra vienodai vertingi ir būtini siekiant suprasti pasaulį.

Kodėl svarbi sąvoka „mūsų pozicija“?

„Mūsų pozicijos“ (arba „pozicionavimo“) idėja yra esminė norint suprasti, kaip mūsų socialinė padėtis formuoja ne tik tai, ką sakome, bet ir pačią mūsų egzistenciją visuomenėje. Remiantis Djamilos Ribeiro darbais, ši samprata apima ne tik kalbėjimą ar savo nuomonės išsakymą – ji reiškia supratimą, kaip mūsų vieta socialinėse hierarchijose daro įtaką mūsų patirtims ir galimybėms.

Nors ne visada iki galo suvokiame savo socialinę padėtį, ji reikšmingai formuoja mūsų perspektyvas ir gyvenimo galimybes. Svarbu pažymėti, kad ši sąvoka nereiškia, jog vertinamos tik individualios patirtys. Priešingai, ji pabrėžia, kaip grupių socialinė padėtis – grindžiama rase, klase, lytimi ir kitais veiksniais – gali riboti prieigą prie teisių ir galimybių. Be to, mūsų poziciją būtina suprasti per galios santykių prizmę. Djamila Ribeiro pabrėžia, kad nors individualios patirtys yra svarbios, būtent kolektyvinė socialinė padėtis dominuojančių sistemų kontekste dažnai lemia žmonių turimas galimybes. 

Kalbos kontekstą susiaurinti tik iki asmeninės patirties yra klaidinga. Pavyzdžiui, asmuo, kuris save identifikuoja kaip juodaodį, gali teigti, kad asmeniškai niekada nepatyrė rasizmo. Tačiau jo socialinė padėtis vis tiek daro įtaką jam prieinamoms galimybėms, nepriklausomai nuo jo asmeninio suvokimo. Galiausiai Ribeiro pabrėžia, kad net žmonės, kurie priešinasi priespaudai ir suvokia savo privilegijas, struktūriškai vis tiek gali gauti naudos iš sistemų, kurios nepalankios kitiems. Supratimas, kokia yra mūsų pozicija, padeda pedagogams ir studentams atpažinti šias dinamikas, skatindamas kritiškesnę, įtraukesnę ir empatiškesnę mokymosi aplinką.