Savimonės ir refleksijos vaidmuo

Kultūriškai jautrus bendravimas prasideda nuo savimonės. Dėstytojai į kiekvieną bendravimą įneša savo kultūrines normas, dažnai to net nesuvokdami. Refleksija apie savo bendravimo įpročius, t. y. kaip dažnai kalbate, ar pertraukiate, kaip formuluojate kritiką, padeda atpažinti modelius, kurie gali atskirti kitus.

Klausimai, kuriuos verta apsvarstyti:

  • Ar pamokose kalbu per greitai, ar naudoju per daug neformalios kalbos?

  • Ar tylą interpretuoju kaip nesidomėjimą, nors ji gali būti kultūrinis pagarbos ženklas?

  • Ar mano veido išraiška atitinka mano žodinius pranešimus?

  • Kaip studentai reaguoja į mano kūno kalbą ir balso toną?

Tarpkultūrinio bendravimo įgūdžių ugdymas yra nuolatinis tobulėjimo procesas. Tam reikia smalsumo, nuolankumo ir noro mokytis iš atsiliepimų bei klaidų.

Galiausiai veiksmingas bendravimas įvairialypėje kultūrinėje aplinkoje nėra susijęs su konkretaus scenarijaus išmokimu – tai santykių kūrimas. Tam reikia atidumo studentų tapatybėms, atvirumo skirtumams ir įsipareigojimo etiškam bei lygiavertiškam įsitraukimui.

Rinkdamiesi žodžius apgalvotai, aktyviai klausydamiesi, pritaikydami bendravimo toną ir gestus bei kurdami erdvę skirtingiems balsams atsiskleisti, dėstytojai siunčia aiškią žinutę: „Tu čia priklausai. Tavo balsas yra svarbus.“

Tokios žinutės yra esminės ne tik mokymuisi, bet ir žmogiškiesiems ryšiams, kurie suteikia švietimui prasmę.