4.5. Valdyti kultūrinius konfliktus. Skaitiniai

Nors ne visų konfliktų galima išvengti, daugelį jų galima numatyti ir išspręsti dar prieš jiems įvykstant, kruopščiai kuriant klasės kultūrą. Tai apima:

• Aiškių grupės bendravimo taisyklių nustatymą, kurios skatintų pagarbų bendravimą ir aiškiai pripažintų kultūrinius skirtumus.

• Kultūrinio konteksto suteikimą turiniui ar praktikoms, kurios studentams gali būti nepažįstamos.

• Kultūrinio pažinimo skatinimą, pavyzdžiui, kviečiant studentus dalytis savo normomis, vertybėmis ar tradicijomis kaip mokymosi proceso dalimi.

Dėstytojai taip pat turėtų pripažinti galios dinamiką kultūriniuose konfliktuose. Kai dominuojančios kultūrinės normos lieka neįvardytos, jos dažnai tampa tuo, kas apibrėžia, kas laikoma „normaliu“, o kitoks elgesys vertinamas kaip nukrypstantis. Siekiant kurti lygybę, svarbu ne tik valdyti įtampas, bet ir atskleisti bei padaryti matomą paslėptą ugdymo turinį.

Šiame kontekste dėstytojai pereina nuo vien tik dalyko ekspertų vaidmens prie tarpkultūrinio mokymosi fasilitatorių vaidmens – jie savo elgesiu demonstruoja kantrybę, empatiją ir gebėjimą reflektuoti save.

Kultūrinių konfliktų valdymas yra santykiais grįsta praktika, paremta pasitikėjimu. Ji reikalauja, kad dėstytojai išliktų atviri grįžtamajam ryšiui, pripažintų, kai neturi visų atsakymų, ir kviestų studentus bendradarbiauti ieškant sprendimų. Tai taip pat reiškia gebėjimą priimti nepatogumą kaip augimo dalį – tiek sau, tiek studentams.

Kurdami aplinką, kurioje studentai jaučiasi saugūs kalbėti, pasirengę klausytis ir motyvuoti ištaisyti nesusipratimus, dėstytojai ne tik palaiko klasės darną, bet ir ugdo vieną svarbiausių ateities kompetencijų – gebėjimą pagarbiai, aiškiai ir rūpestingai veikti kartu su žmonėmis, kurių patirtys ir požiūriai skiriasi.