2.4. Nustatymas ir interpretavimas verbalinių, neverbalinių ir kontekstinių ženklų (pvz., kūno kalba, etiketas, tradicijos), kad būtų galima nustatyti kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiai

Pirmas atvejis
Psichologijos dėstytoja iš Kanados ponia Thornton pastebi, kad Amiras, studentas iš Saudo Arabijos, paskaitų ir individualių susitikimų metu dažnai vengia akių kontakto. Nors kiti studentai, kai su jais kalbama, linkteli galvomis arba šypsosi, Amiras žiūri žemyn arba į šoną. Ponia Thornton tai interpretuoja kaip susidomėjimo ar pasitikėjimo savimi stoką. Ji sumažina Amiro dalyvavimo paskaitose balą, manydama, kad jis yra abejingas. Vėliau, anonimiškai vertinant kursą, Amiras atskleidžia, kad buvo auklėjamas vengti ilgalaikio akių kontakto su autoritetais kaip pagarbos ženklą.
Klausimai:
-
Kaip ponios Thornton prielaidos apie akių kontaktą paveikė jos Amiro įsitraukimo interpretaciją?
-
Kokią kultūrinę reikšmę Amiras galėtų sieti su akių kontakto vengimu?
-
Kaip ponia Thornton galėtų sukurti kultūriškai jautresnius dalyvavimo kriterijus?
Antras atvejis
Grupinio pristatymo metu Jing, tarptautinė studentė iš Kinijos, naudoja minimalius gestus ir laikosi santūrios laikysenos. Jos grupės draugas Liam iš JK naudoja išraiškingus rankų judesius ir laikosi atviros laikysenos. Po pristatymo dėstytojas giria Liam'o kalbą, bet sako Jing, kad ji turėtų būti „labiau pasitikinti savimi“. Vėliau Jing bendraamžiui sako, kad jos kultūroje santūrūs gestai ir nuolankumas kalbos metu atspindi rimtumą ir pagarbą temai, o ne nesaugumo jausmą.
Klausimai:
-
Kokie neverbalinio bendravimo kultūriniai skirtumai iliustruojami šiuo atveju?
Kaip dėstytojo atsiliepimai gali netyčia atspindėti kultūrinį šališkumą?
Kokios mokymo strategijos galėtų pripažinti ir pagrįsti įvairius pristatymo stilius?