2.1. Kultūrinių vertybių, elgesio ir bendravimo skirtumų supratimas. Skaitiniai

Alqarni (2022, 725) pateikia išsamią Hofstede'o kultūrinių aspektų taikymo švietimo kontekstuose analizę:

• Galios atstumas. Šalyse, kuriose galios atstumas mažas (MPA), studentų ir dėstytojų santykiai yra neformalūs, mokiniai gali ginčytis ir klausinėti dėstytojo. Dėstytojai dalyvauja spontaniškai. Ugdymo procesas yra orientuotas į studentą. Dėmesys studentų iniciatyvai ugdo juos kaip savarankiškus mąstytojus. Šalyse, kuriose galios atstumas didelis (DPA), tarp studentų ir dėstytojų egzistuoja formalūs ir hierarchiniai santykiai. Ugdymas yra orientuotas į dėstytojų. Dėstytojas, kaip Guru, kuria intelektualinius kelius, kuriais studentai turi eiti be klausimų. Grupės bendravimą inicijuoja ir skatina dėstytojas. Taigi, MPA šalyse mokymasis vyksta dėl besimokančiųjų aktyvumo, o DPA šalyse jis labiau priklauso nuo dėstytojo gebėjimų.

• Individualizmas / kolektyvizmas. Individualistinėse šalyse studentai yra labiau individualistai. Švietimas skirtas išmokti kaip mokytis. Mokymasis nėra apibrėžtas pagal amžių. Priešingai, kolektyvistinėse šalyse mokymasis yra vienkartinis procesas, įgyjamas jauname amžiuje. Tikslas – padaryti juos stipriais visuomenės nariais, mokant juos tam reikalingų įgūdžių. Akademiniai pasiekimai individualistinėse šalyse didina vertę ir savigarbą dėl pasiekimų suvokimo. Kolektyvinėse šalyse akademiniai pasiekimai yra priemonė socialinei padėčiai gerinti, o ne individo savigarbai stiprinti. Grupės aspektai yra kolektyvistiniai arba individualistiniai. Kita vertus, individo atsakomybė grupei yra svarbesnė. Grupės kokybė gali skirtis skirtingose kultūrose. Taigi, abi grupes galima rasti bet kurioje šalyje. Kai kurių išsivysčiusių šalių grupių filantropinis ir humanitarinis požiūris atspindi kolektyvistinę kultūrą, nors Hofstede gali priskirti šalį individualistinei. Kai kuriose kolektyvistinėse šalyse nepakankamas socialinis draudimas rodo, kad kolektyvistinį elgesį labiau lemia socialinis ir ekonominis poreikis, o ne prisirišimas prie konkrečios grupės. Taigi, tiek individualūs, tiek kolektyvistiniai interesai gali pasireikšti kartu, todėl visuomenių negalima griežtai klasifikuoti kaip priklausančių tik vienam iš jų. Čia nurodomas sudėtingas vertybių ir socialinių struktūrų ryšys. Matavimus apsunkina tai, kad tas pats asmuo gali reikšti skirtingus kolektyvinius ir individualius interesus įvairiuose kontekstuose. Aukštojo mokslo srityje grupinės kultūros dimensijas reikia vizualizuoti kaip besivystančias, lanksčias ir derybų objektus. 

• Vyriškumas/moteriškumas (VM). Šalyse, kuriose vyriškumo lygis yra labai aukštas, lyčių vaidmenys skiriasi. Šalyse, kuriose vyriškumo lygis yra žemas / moteriškumo lygis aukštas, lyčių vaidmenys gali sutapti. Šalyse, kuriose moteriškumo lygis yra aukštas, mokiniai klasėse išreiškia bendrą atkaklumą ir mažėjantį atviros konkurencijos lygį. Visuomenėse, kuriose vyriškumo lygis yra aukštas, besimokantieji labai konkuruoja ir pasireiškia studijose. Feministinėse (F) šalyse dėstytojų įgūdžiai yra svarbesni. Maskulinistinėse (M) šalyse svarbesnė akademinė reputacija, meistriškumas ir rezultatai. Tačiau lyčių skirtumų priskyrimas grupės elgesiui yra paviršutiniškas. Hofstede neatskyrė MF diapazonų pagal mokymosi aplinką, pavyzdžiui, ikimokyklinę, pradinę, vidurinę mokyklą ar universitetą. Jų grupių kultūros skirtumai atsiranda ne dėl kultūrinių aspektų, o dėl amžiaus, brandos, mokymo programų ir fizinių bei žmogiškųjų išteklių.

• Neapibrėžtumo vengimas / priėmimas. Reakcijos į suvokiamas grėsmes neapibrėžtose situacijose gali apimti vengimą arba priėmimą. Švietimo kontekste šis aspektas, kaip manoma, pasireiškia įvairiais būdais. Šalyse, kuriose didelis neapibrėžtumo vengimas ir mažas priėmimas, nesitikima, kad studentai atvirai nesutiks su dėstytojais ar bendramoksliais. Tai suvokiama kaip nelojalumas. Dėstytojai yra visų atsakymų ekspertai. Šalyse, kuriose mažai vengimo ir daug priėmimo, yra priešingai. Tokiu būdu studentai jaučiasi patogiau nestruktūruotoje studijų aplinkoje. 

• Ilgalaikė/trumpalaikė orientacija. Ilgoje studijų programoje (ISP) praeities dorybės yra šlovinamos, o dabartinės - dorybės išsaugomos, pabrėžiant tradicijas, socialinių įsipareigojimų vykdymą ir „veido“ išsaugojimą nepatogiose situacijose. Ilgalaikio mokslo programoje studentų akademinė sėkmė ar nesėkmė priskiriama jų pastangoms. Tokie studentai yra matematiškai talentingi. Be to, jie gali lengvai susidoroti su taikomaisiais mokslais ir spręsti problemas. Trumpoje studijų programoje (TSP) programoje sėkmė ar nesėkmė yra visiškai atsitiktinė. Šių programų studentai turi aukštesnius teorinio ir abstrakčiojo mokslo gebėjimus. Jiems nepatinka matematika ar problemų sprendimas. IS programoje asmenys apdovanojami už akademinius pasiekimus. TS programoje asmenims dovanojamos dovanos savo malonumui. Hofstede'as nustatė priežastinį ryšį tarp ilgalaikės/trumpalaikės tautų orientacijos ir atskirų asmenų kognityvinių įgūdžių (matematikos rezultatų). Teiginys, kad studentams trūksta talento abstrakčiam ar teoriniam mokslui, tačiau jie turi pagrindinius matematikos įgūdžius, yra prieštaringas. Hofstede'as pridėjo šį aspektą, kad atsikratytų tariamo Vakarų šališkumo kitų keturių aspektų atveju. Integruodami teoriją (pvz., Hofstede'o, Hallo), tyrimų duomenis ir refleksyvią praktiką, dėstytojai yra geriau pasirengę atpažinti, paaiškinti ir adaptyviai reaguoti į kultūrinę dinamiką, formuojančią studentų mokymąsi, kurdami grupes, kuriose kiekvienas studentas jaustųsi suprastas ir palaikomas. Tačiau dėstytojai turėtų atkreipti dėmesį, kad Hofstede'as nepakankamai išnagrinėjo su mokykla susijusius elgesio ir amžiaus veiksnius.

• Patenkinimo ir suvaržymo kultūrinis aspektas apibūdina, kiek visuomenės leidžia tenkinti pagrindinius žmogaus troškimus, susijusius su gyvenimo malonumu ir linksmybėmis, arba vietoj to reguliuoja šiuos troškimus griežtomis socialinėmis normomis ir lūkesčiais (Hofstede, 2011). Aukštojo mokslo kontekste šis aspektas daro įtaką studentų požiūriui į mokymąsi, motyvaciją ir dalyvavimą. Kultūrose, kurioms būdingas pataikavimas, studentai labiau linkę vertinti asmeninę laisvę, malonumą ir saviraišką mokymosi patirtyje. Tokiuose kontekstuose universitetai dažnai skatina į studentą orientuotus mokymosi metodus, kūrybiškumą, lanksčius mokymosi kelius ir aktyvų dalyvavimą grupėje. Studentai gali jaustis patogiai reikšdami nuomonę, klausinėdami dėstytojų ir dalyvaudami bendrose diskusijose. Priešingai, santūriose kultūrose švietimo aplinkoje dažniausiai pabrėžiama disciplina, atkaklumas ir atidėtas pasitenkinimas, kai studentai gali labiau sutelkti dėmesį į akademinius pasiekimus, pagarbą valdžiai ir institucijų lūkesčių laikymąsi (Hofstede, 2011). 

Palankiose aplinkose aukštojo mokslo įstaigos dažnai palaiko pusiausvyrą tarp akademinio darbo ir studentų gerovės, skatindamos popamokinę veiklą, lanksčius mokymosi formatus ir novatoriškus vertinimo metodus, kurie suteikia galimybę kūrybiškumui ir asmeniniam pasirinkimui. Priešingai, santūriose kultūrose dažnai pirmenybė teikiama struktūrizuotoms mokymo programoms, aiškiems akademiniams reglamentams ir griežtoms vertinimo sistemoms, skirtoms skatinti atkaklumą ir atsakomybę. Šių kultūrinių įtakų pripažinimas leidžia pedagogams kurti įtraukesnę ir kultūriškai jautresnę mokymosi aplinką, kurioje akademinis griežtumas būtų subalansuotas su savarankiškumo ir mokymosi malonumo galimybėmis.