3.1. Tarpkultūrinis įsitraukimas. Skaitiniai

2006 metais UNESCO paskelbė „Tarpkultūrinio ugdymo gaires“. Šios gairės turėtų būti vertinamos kaip vertingas praktinis šaltinis dėstytojams ir studentams, mokymo programų rengėjams, politikos formuotojams ir bendruomenės nariams, taip pat visiems tiems, kurie nori skatinti tarpkultūrinį ugdymą siekdami taikos ir tarpusavio supratimo. Šis leidinys iš esmės grindžiamas trimis principais:

I principas: Tarpkultūrinis ugdymas gerbia besimokančiojo kultūrinę tapatybę, užtikrinant visiems kultūriškai tinkamą ir poreikius atitinkantį kokybišką ugdymą.

II principas: Tarpkultūrinis ugdymas suteikia kiekvienam besimokančiajam kultūrines žinias, požiūrį ir įgūdžius, būtinus aktyviam ir visapusiškam dalyvavimui visuomenės gyvenime.

III principas: Tarpkultūrinis ugdymas suteikia visiems besimokantiesiems kultūrinių žinių, ugdo nuostatas ir įgūdžius, kurie leidžia jiems prisidėti prie pagarbos, supratimo ir solidarumo skatinimo tarp individų, etninių, socialinių, kultūrinių ir religinių grupių bei tautų.

Akademiniame kontekste atlikti tyrimai parodė, kad tarpkultūriniai susitikimai savaime nepadidina tarpkultūrinės kompetencijos. Kultūrinė įvairovė klasėje nebūtinai lemia tarpkultūrinius kontaktus ir studentų tarpkultūrinio mokymosi patirtis. Dėstytojams patikėta skatinti studentus reflektuoti apie individualias ir kolektyvines socialines patirtis, susijusias su žmonėmis iš kitų kultūrų. Kitaip tariant, šiandien dėstytojai turi sugebėti įtraukti tarpkultūrinės pedagogikos principus į mokymo ir mokymosi procesą, o tai savo ruožtu reiškia, kad jie patys turi būti įgiję tarpkultūrinę ir globalią kompetenciją.

Be to, aukštojo mokslo institucijos vis labiau suvokia, kad visi studentai – ne tik tie, kurie studijuoja savo šalyje daugiakultūrėje aplinkoje, bet ir tie, kurie dalyvauja mobilumo programose ar studijuoja užsienyje – turėtų įgyti tarpkultūrinę kompetenciją. Pirmiausia turėtų būti svarstoma, kaip sukurti tarpkultūrinio mokymosi galimybes, kurios būtų naudingos visiems studentams. Tai svarbu todėl, kad visi absolventai turi būti pasirengę veikti pasaulinėje visuomenėje kaip savo srities profesionalai ir globalūs piliečiai, nepriklausomai nuo to, ar jie pasirinks karjerą savo šalyje, ar užsienyje. Pagrindinė idėja – suteikti tradicinei mokymo programai ir mokymosi tikslams tarptautinį pobūdį. Mokymo programos internacionalizavimas sudaro pagrindą, padedantį visiems studentams – tiek tiems, kurie keliauja, tiek tiems, kurie to nedaro – paversti tarptautinio išsilavinimo patirtį tarpkultūrine kompetencija.

Iš tiesų, mokslininkai patvirtina, kad stereotipai ir išankstiniai nusistatymai gali sustiprėti, jei kritinių įvykių patirtis tarpkultūriniame kontekste nėra veiksmingai įvertinama kognityviniu, afektiniu ir elgsenos lygmenimis. Ši refleksija gali padėti ugdyti tarpkultūrinę kompetenciją – „ilgalaikį asmens žinių, požiūrių ir įgūdžių pokytį, leidžiantį užmegzti teigiamą ir veiksmingą sąveiką su kitų kultūrų atstovais“ (Otten, 2003, p. 15).

Tarpkultūrinis mokymas siekia praplėsti žmonių žinias apie savo ir kitas kultūras, paveikti jų požiūrį į užsienio kultūras bei ugdyti įgūdžius, reikalingus veiksmingai bendrauti su žmonėmis iš kitų kultūrinių aplinkų, taip pat strategijas, padedančias ugdyti kritinį mąstymą, leidžiantį suteikti prasmę šioms patirtims.