Kas yra kultūrinė tapatybė?

Šiandieniniame tarpusavyje susijusiame ir kultūriškai įvairiapusiame pasaulyje tapatybė turi būti suvokiama kaip daugialypė, o ne fiksuota ar vienintelė. Tai reiškia, kad reikia pripažinti tapatumo ir priklausymo taškų įvairovę – suvokti, kad individai vienu metu sąveikauja su daugybe kultūrinių, socialinių, kalbinių ir istorinių atskaitos taškų.

Švietimo specialistams ši perspektyva meta iššūkį statiškam ar esencialistiniam požiūriui į tapatumą ir skatina išsamiau suprasti, kaip studentai ir kolegos pozicionuoja save akademinėse bei socialinėse erdvėse. Ji taip pat skatina taikyti įtraukius pedagoginius metodus, kurie gerbtų ir atspindėtų sudėtingą realybę žmonių, turinčių daugybinius tapatumus, formuojamus konteksto, patirties ir galios santykių.Kultūriniai skirtumai yra faktas, su kuriuo susiduria kiekvienas žmogus. Skirtingos kultūros pasižymi skirtingais būdais suvokti savo buvimą pasaulyje, skirtingais realybės aiškinimo būdais, skirtingu laiko, erdvės ir galios sampratų supratimu... Net ir paprasti gestai, tokie kaip pasisveikinimas, ar kasdienės sąveikos, pavyzdžiui, bendras valgymas, dalyvavimas darbo susitikime ar paaiškinimo pateikimas kitam žmogui, gali tapti iššūkiais.

Kiekvienas žmogus dalyvauja daugybėje socialinių ir kultūrinių kontekstų, kurie dažnai atspindi dinamišką vietinio ir globalaus kontekstų sąveiką. Šiose skirtingose priklausymo sferose kartais gali vyrauti prieštaringos normos, vertybės ir lūkesčiai. Ši perspektyva skatina apmąstyti, kaip kiekvienas dalyvaujantis asmuo – tiek dėstytojai, tiek studentai – gali patirti įtampą ar prieštaravimus, judėdamas per daugybę tarpusavyje susipinančių socialinių ir kultūrinių erdvių. Studentai gali susidurti su skirtingais bendravimo stiliais, socialinėmis normomis ir akademiniais lūkesčiais. Pavyzdžiui, kai kurios kultūros akcentuoja tiesioginį bendravimą, o kitos teikia pirmenybę labiau netiesioginiam požiūriui. Dinamika klasėje taip pat gali skirtis: kai kurios sistemos skatina atvirą diskusiją, o kitos vertina labiau formalų struktūriškumą. Priimant studentų įvairovę, atsiveria kelias į empatiškesnes, įtraukesnes ir į kontekstą atsižvelgiančias mokymo praktikas, kurios gerbia skirtingas tapatybes, gyvenimišką patirtį ir pasaulio suvokimo būdus.