3.4. Kultūrinių skirtumų nagrinėjimas. Skaitiniai

Dekolonijiniai  tyrimai meta iššūkį vyraujančioms europocentrinėms sistemoms ir skatina iš naujo apmąstyti istoriją, žinias ir tapatybę iš globaliųjų Pietų perspektyvos.  Užuot rėmęsis vienos ašies analizėmis, šis požiūris integruoja tarpusavyje susijusius aspektus—tokius kaip rasė, lytis, socialinė klasė ir geografija—atskleisdamas visuomenių veikimo sudėtingumą. Jis pabrėžia istoriškai marginalizuotų bendruomenių autonomiją, veiklumą ir epistemologinį indėlį, skatindamas tai, kas vadinama „egzistencija iš naujo“ ir gyvenimo „pakartotiniu įprasminimu “.

Dekolonijinė perspektyva kvestionuoja visuotinės tiesos sampratą ir vietoje to skatina dialogą tarp įvairių vietinių istorijų ir pažinimo būdų. Ji ugdo supratimą apie visų būtybių tarpusavio sąsajas ir tarpusavio priklausomybę, skatindama pedagogus savo mokymo ir mokslinių tyrimų praktikoje taikyti holistiškesnį ir įtraukesnį požiūrį į kultūrinį intelektą. Remiantis Walterio Mignolo ir Catherine Walsh apmąstymais knygoje “Apie dekolonialumą”, pliuriversalių ir interversalių požiūrių samprata reiškia daugybės tarpusavyje susijusių mąstymo ir būties būdų kūrimą, kurie kvestionuoja vienintelio dominuojančio pasaulio suvokimo modelio idėją. Šie požiūriai siekia paneigti tradicinę „universalaus“ ar „globalaus“ sampratą, pripažįstant, kad įvairūs vietiniai žinojimo būdai, patirtys ir perspektyvos yra vienodai vertingi ir būtini siekiant suprasti pasaulį.