Kaip kyla nesusipratimai?

Tyrėjai sukūrė didelę įvairovę požiūrių ir teorijų, siekdami suprasti, kaip pasiekti veiksmingą ir autentišką komunikaciją. Remiantis jais, galima nustatyti tam tikras pagrindines taisykles ir principus. Pirmoji taisyklė – esminė geros komunikacijos sąlyga yra komunikacijoje dalyvaujančių asmenų tarpusavio santykių kokybė. Tai susiję su gebėjimu sukurti tokį santykinį kontekstą, kuris skatintų atvirą saviraišką ir imlumą kito žmogaus perduodamai informacijai.

    Antroji taisyklė – siekiant veiksmingos ir kokybiškos komunikacijos, būtina klausytis, stebėti, analizuoti, išreikšti save ir kontroliuoti komunikacijos procesą. Klausymasis reiškia atsižvelgimą į kito žmogaus požiūrį, susidomėjimo rodymą tiek žodiniu, tiek nežodiniu būdu; stebėjimas ir analizė padeda suprasti tiek tiesioginę, tiek paslėptą komunikacijos dalį, atsižvelgiant į komunikacijoje dalyvaujančių asmenų psichologinius ir socialinius aspektus; saviraiška turi būti pritaikyta prie žmogaus, su kuriuo bendraujama, ir komunikacijos temos pobūdžio; kontrolė vykdoma pasitelkiant grįžtamąjį ryšį, gaunamą iš perduodamos žinutės poveikio.

    Trečioji taisyklė yra ypač svarbi: visa komunikacija vyksta psichologiniame kontekste, kuris visada kartu yra ir socialinis bei ideologinis kontekstas. Socialinių normų, socialinių reprezentacijų ir vertybinių atskaitos taškų vaidmuo bei įtaka yra labai reikšmingi. Komunikacija visada turi būti analizuojama ir suprantama atsižvelgiant į trijų tipų veiksnių – psichologinių, kognityvinių ir socialinių – sąveiką.   

Gerai žinoma, kad nenoras ar net baimė visada buvo žmogiškųjų santykių dalis, neišvengiamai vedanti prie klaidingų interpretacijų ir nesusipratimų. Bet kokio susitikimo metu nesusipratimai dažnai kyla todėl, kad mūsų pačių kultūra stipriai veikia tai, kaip suvokiame kitų žmonių ketinimus. Atmesdami kitoniškumą, žmonės siekia apsisaugoti nuo tam tikros grėsmės, susijusios su jiems įprastomis vertybėmis, gyvenimo būdu ar tapatumu. Tyrimai apie rasizmą rodo, kad šios sąvokos apibrėžimas laikui bėgant reikšmingai pasikeitė. Rasizmas nebėra suprantamas kaip biologinis, fizinis ar intelektinis pranašumo / menkavertiškumo klausimas, bet veikiau kaip tariamas nesuderinamumas tarp skirtingų kultūrinių, nacionalinių, religinių ar etninių ypatumų. Šis naujas rasizmo apibrėžimas pabrėžia, kad mažumos grupės skirtumai gali būti suvokiami kaip grėsmė dominuojančiai grupei.