3.3. Kritiškas požiūris į visuomenines ir globalias problemas. Skaitiniai

Akivaizdu, kad ši kompetencija yra vertinga dėstytojams, kurie turi sugebėti ginti savo idėjas ir nuomones bei jas panaudoti savo paskaitose.

Kas yra etnocentrizmas? Etnocentrizmas – tai tendencija laikyti savo kultūrinę grupę – vietinę, regioninę, nacionalinę ar tarptautinę – pranašesnę ar „normalesnę“ už kitas. Tai reiškia kitų kultūrų interpretavimą ir vertinimą per savo vertybių, įsitikinimų ir normų prizmę. Toks savo kultūrinės kilmės pervertinimas gali sukelti nesusipratimus, išankstinius nusistatymus ir žmonių, kurie laikomi „kitokiais“, atskirtį. Aukštajame moksle etnocentrinių požiūrių atpažinimas ir jų kvestionavimas yra būtinas siekiant skatinti tarpkultūrinį supratimą, lygybę ir pagarbų požiūrį į įvairovę. 

 Pati vystymosi sąvoka – ir šalių klasifikacija pagal skalę nuo „mažai išsivysčiusių“ iki „išsivysčiusių“ – yra labai supaprastinta ir atskleidžia etnocentrines prielaidas. Ši sąvoka atspindi vakarietišką pasaulėžiūrą, kuri pretenduoja į visuotinį ambicingumą, dažnai primetant savo vertybes, ekonominius modelius ir socialines normas kaip visų visuomenių etalonus. Toks požiūris neatsižvelgia į istorinių trajektorijų, kultūrinių vertybių ir alternatyvių gerovės formų įvairovę visame pasaulyje. Šio etnocentrizmo pripažinimas yra būtinas pedagogams, siekiantiems ugdyti kritinį mąstymą ir įvairiapusiškesnį pasaulio realybių supratimą.

Nors tai neišvengiamai pernelyg supaprastina sudėtingą pasaulio realybę, „globaliosios Šiaurės“ ir „globaliųjų Pietų“ suskirstymas pasirodė esąs mažiau etnocentrinis. Šis modelis atsisako hierarchinių ir vertybiškai pagrįstų kategorizacijų bei vietoj to pabrėžia geopolitinių, ekonominių ir istorinių procesų svarbą, nesiekdamas primesti vieno universalaus standarto. Būtina taikyti kritinį socialinės transformacijos požiūrį, atsiribojant nuo normatyvinių prielaidų ir šališkumų, įtvirtintų vystymosi sąvokoje, kuri dažnai suvokiama kaip „vakarietiška“ pažangos retorika, palaikanti hierarchinį ir supaprastintą pasaulio supratimą. Siūloma plėtoti ir pabrėžti įvairius, tarpusavyje susijusius pasaulio supratimo būdus – vadinamuosius pliuriversalius ir interversalius požiūrius – kurie meta iššūkį vienos, visa apimančios perspektyvos sampratai, dažnai taikomai aiškinant tokias sąvokas kaip „universalumas“ ir „globalumas“